1. „Deliuvio“ atkurtas Panevėžio vėjo malūnas, 2015 m. L. Kaziukonio nuotrauka

Apie malūnus, sparnus ir žygius

Atkurtas autentiškas Panevėžio vėjo malūno, stovinčio prie J. Basanavičiaus gatvės, vaizdas. Tai, ko per daug metų negalėjo padaryti miesto valdžia ir buvę savininkai, 2014 m. atliko malūną įsigijusi bendrovė „Deliuvis“.

Šis ir toliau prie „Žemynos“ progimnazijos stovintis vėjo malūnas sovietmetyje buvo uždaryti ir apleisti. 1988 m. juos rekonstruojant, autentiška malūnų išorė neatkurta. Abu palikti be sparnų, o prie mokyklos esančiam dar užrioglintas ir observatorijos kupolas.

Po rekonstrukcijos šiame malūne turėjo įsikurti Jaunųjų technikų stotis su mokykline observatorija. Kitame malūne, esančiame prie J. Basanavičiaus gatvės, Kraštotyros muziejus rengėsi atidaryti gamtos ekspoziciją su unikalia Valerijono Straševičiaus vabzdžių kolekcija.

Palikus malūnus be sparnų, kilo nepasitenkinimas tokia malūnų rekonstrukcija. Kraštotyrininkai pareikalavo muziejui priklausančiam malūnui uždėti sparnus. Jame be gamtos ekspozicijos buvo norima parengti ir Panevėžio malūnams skirtą stendą.

Šiai problemai aptarti 1989 m. balandžio mėnesį miesto kultūros skyriuje buvo sukviesti kraštotyrininkai, muziejininkai ir architektai. Po diskusijų ir vėjo malūnų specialisto Eligijaus Morkūno pastabų parengta veiklos programa malūno autentiškai išorei atkurti.

1990 m. tam buvo skirtos ir lėšos. Bet per tą laiką pasikeitė politinė situacija ir šios idėjos liko nerealizuotos. Klausimą dėl malūno autentiškos išorės atkūrimo reikėjo spręsti iš naujo. Rasti galimybę finansuoti šiuos darbus 1991 m. vasario mėnesį raštu į miesto merę Gemą Lukoševičiūtę kreipėsi architektas Rytis Mykolas Račkauskas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis buvo išrinktos naujos miesto tarybos nuolatinės kultūros komisijos pirmininku. Be jo raštą dar pasirašė Gintaras Šileikis, dirbęs Kraštotyros muziejaus direktoriumi ir tuo metu buvęs miesto tarybos pirmininku, bei šių eilučių autorius, darbavęsis paminklosaugos tarnyboje.

Atkūrus malūno eksterjerą ir ištaisius ankstesnės rekonstrukcijos klaidas, jame turėjo būti atidarytas Gamtos muziejus. Malūnas įrašytas į 1992 m. projektavimo darbų sąrašą. Tačiau visos šios pastangos tuo ir baigėsi. Malūnas buvo grąžintas jo paveldėtojams.

Iki nacionalizacijos jis priklausė Zenonui Pranckūnui. Jo įpėdiniai atgautą malūną išnuomojo verslininkams, kurie jame buvo įrengę restoraną. Uždėti malūnui sparnus ir atkurti jo pirminę išorę susirūpinta tik malūną įsigijus „Deliuviui“.

Prie įvažiavimo į Panevėžį stovintys malūnai yra miesto istorijos dalis ir simbolis. Sovietmetyje jie buvo rekonstruoti pagal tuometinės miesto valdžios užgaidas. Ji galvojo, kad atkurti vėjo malūnai sudarkys urbanistinį Panevėžio veidą.

Ne mažesnę klaidą daro ir dabartinė miesto valdžia, neleidžianti šalia malūnų statyti jokių smulkaus verslo statinių. Paskelbus malūnų teritoriją saugomu agrariniu kraštovaizdžiu, dabar nueita į kitas lankas. Žygiai dėl malūnų atgimimo vyksta ir šiandieną.

Skirtumas tik tas, kad anuomet reikalavimų buvo paisoma. Dabar gi dėl teisės kaip geriau sutvarkyti malūnus reikia bylinėtis teismuose.

Nuotraukos:
1. „Deliuvio“ atkurtas Panevėžio vėjo malūnas, 2015 m. L. Kaziukonio nuotrauka.
2. Panevėžio vėjo malūnai, 1930 m. B. Buračo nuotrauka iš kvr.kpd.lt.
3. Panevėžio malūnai sovietmetyje, 1984 m. Z. Kazėno nuotrauka iš albumo „Panevėžys“.
4. Rekonstruotas ir vėl apleistas Panevėžio malūnas, 2010 m. R. Kerbedienės nuotrauka iš kvr.kpd.lt.
5. Vis dar apleistas Panevėžio malūnas, 2015 m. L. Kaziukonio nuotrauka.

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.