1. Savanoris Ignas Taruška. 1921 m. Nuotrauka iš V. Kavaliausko kolekcijos

Garsieji Panevėžio krašto savanoriai broliai Ignas ir Kazimieras Taruškos

1918 m. vasario 16 d. atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę teko ginti ginklu. 1919 m. pradžioje vokiečiams pasitraukus iš Panevėžio, į miestą veržėsi Raudonosios armijos daliniai. Į kovą su jais stojo Lietuvos kariuomenės savanoriai. Panevėžio mieste juos telkė karininkas Jonas Variakojis. Vieni garsiausių Panevėžio karšto savanorių – broliai Ignas ir Kazimieras Taruškos. Abiejų brolių savanorių narsa buvo įvertinta Vyties Kryžiais – aukščiausiais valstybės apdovanojimais. Jie buvo tarp pirmųjų, gavusių Vyties Kryžius už narsumą. Šiuo metu siekiant įamžinti garsių krašto savanorių atminimą, yra pasiūlymų jų vardu gimtojo Stetiškių kaimo gyvenvietėje pavadinti gatvę. Gimtinėje pastatytas jų giminaičio sukurtas ąžuolinis kryžius.

Vyties Kryžiaus ordino kavalierius Ignas Taruška gimė 1888 m. spalio 1 d. Panevėžio apskrities Velžio valsčiaus Stetiškių kaime. Motina – Ona Ilginytė, tėvas – Petras Taruška. Vaikystė prabėgo gimtajame Stetiškių kaime. 1914 m. liepą Ignas Taruška buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, dalyvavo karo veiksmuose. Karinę tarnybą baigė turėdamas jefreitoriaus laipsnį. Iš carinės Rusijos kariuomenės į Lietuvą grįžo 1918 m. birželį. 1919 m. sausio 10 d. savanoriu stojo į Panevėžio srities apsaugos būrį. 1919 m. vasario 1 d. pateko į Raudonosios armijos nelaisvę, tačiau jau vasario mėnesį buvo paleistas, grįžo ir buvo paskirtas į raitųjų žvalgų komandą. 1919 m. rugsėjį už kovose su Raudonąja armija parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (apdovanojimo Nr. 6). Karinę tarnybą baigė 1920 m. sausio 13 d. 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko žvalgų komandoje, turėdamas viršilos laipsnį.

Po Nepriklausomybės kovų gyveno ramesnį gyvenimą. 1926 m. birželio 26 d. vedė Alfonsą Pavilonytę. Sutuoktuvės vyko Naujamiesčio bažnyčioje. Igno ir Alfonsos šeimoje užaugo keturi vaikai: sūnus Ignas (g. 1928 m., gyvena Stetiškėse, Panevėžio r.), dukros Irena Kalinauskienė (1929–2002), Leonora Šukienė (g. 1931), Gražina Abromaitienė (1936–2001). Ignas Taruška mirė 1973 m. balandžio 19 d. Palaidotas Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.

2. Kazimieras Taruška. 1919 m. Nuotrauka iš V. Kavaliausko kolekcijosSavanoris Kazimieras Taruška gimė 1899 m. liepos 28 d. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir baigė šešias šios gimnazijos klases. Vasaros atostogų metu kaimo jaunimui įkūrė vakarinius kursus ir mokė kaimo jaunimą. Dalyvavo pavasarininkų ir ateitininkų jaunimo organizacijų veikloje. 1919 m. sausio pradžioje vokiečiams iš Panevėžio pasitraukus, artėjant Raudonajai armijai, sausio 6 d. stojo savanoriu į Panevėžio srities apsaugos būrį. Tuo metu buvo septintos klasės gimnazistas – deja, gimnazijos baigti neteko. Į Nepriklausomybės kovas įsijungė ir daugiau Panevėžio gimnazistų. Panevėžio srities apsaugos būrio sudėtyje Kazimieras Taruška dalyvavo kautynėse su Raudonąja armija ties Kėdainiais, Šėta. Tuo metu Panevėžio srities apsaugos būrys veikė Kėdainių krašte. Kėdainių ir Panevėžio krašto savanorių pajėgos buvo sujungtos. Panevėžyje įsitvirtino Raudonoji armija ir savanoriams teko palikti miestą. Tuo metu jėgos dar nebuvo lygios. Tai buvo pirmosios naujai susikūrusio Panevėžio srities apsaugos būrio ir Kėdainių savanorių kautynės. Sumanumu ir narsa pasižymėjusiam kariui Kazimierui buvo pasiūlyta mokytis Karo mokykloje Kaune.

1919 m. kovo 25 d. K. Taruška įstojo į Kauno karo mokyklą ir liepos 6 d. baigė šios mokyklos pirmąją laidą. Jam suteiktas karininko (karužos) laipsnis. Mokslo metai nebuvo ilgi, nes reikėjo tęsti kovą už Lietuvos valstybę. Baigęs Karo mokyklą, Kazimieras Taruška toliau dalyvavo kovose su Raudonąja armija, paskirtas kulkosvaidininku. Pirmoji karininkų laida ypač pasižymėjo Nepriklausomybės kovose, daugelis jų buvo apdovanoti Vyties kryžiais. 1919 m. rugsėjį už drąsą ir ryžtą kautynėse su Raudonąja armija Kazimieras Taruška apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (apdovanojimo Nr. 3). 1919 m. gruodžio 12 d. jis paskirtas pirmosios kulkosvaidžių kuopos vadu. 1921 m. liepą Kazimierui Tarškai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

Kazimieras Taruška dalyvavo kovose su Raudonąja armija nuo 1919 m. pradžios iki spalio pabaigos, vėliau dalyvavo karo veiksmuose prieš bermontininkus. Su bermontininkais kariavo nuo 1919 m. spalio 16 d. iki 1920 m. sausio pradžios. Išvijus bermontininkus iš Lietuvos teritorijos, kovas tęsė lenkų fronte (1920 m. sausio pr. – balandžio 24 d.). 1922 m. pasiųstas į Aukštuosius karininkų kursus. 1922 m. spalio 13 d. iš kursų grįžo. 1922 m. pabaigoje 4 pulko vadovybės buvo pasiųstas vadovauti Neutraliojoje zonoje veikusiems partizanams, jam paskirtas „Žalčio“ slapyvardis. Žinomas ypač įsimintinas Kazimiero Taruškos vadovaujamų partizanų 1923 m. naktį iš sausio 4 d. į 5 d. įvykdytas lenkų ulonų ir jų štabo užpuolimas Vilniaus krašte, Avižonių kaime. Kazimieras Taruška vadovavo ir lenkų puolimo prieš Širvintų miestelį atrėmimui 1923 m. sausį. 1923 m. balandį už narsą kovojant su lenkų partizanais Neutraliojoje zonoje Kazimieras Taruška apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Išskirtinės narsos Lietuvos savanorio likimas, deja, nesusiklostė sėkmingai. 1923 m. gegužės 6 d. Kazimieras mįslingomis aplinkybėmis žuvo Širvintų miestelyje.

Nuotraukos:
1. Savanoris Ignas Taruška. 1919 m.
2. 
Savanoris Kazimieras Taruška. 1921 m.

Nuotraukos iš V. Kavaliausko kolekcijos.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.