1. Panevėžio apygardos teismas

Nukastas Panevėžio piliakalnis

Duomenų apie Panevėžyje buvusį piliakalnį istorinėje literatūroje pateikiama nedaug. Žinoma tik, kad stovėjo Nevėžio ir Sirupio santakoje. Jo viršuje buvo lygi aikštelė, kurią juosė 1,5–2 m aukščio pylimas. Piliakalnis apardytas ir suniokotas XIX a. pirmoje pusėje. 1927 m. galutinai nukastas ir jo vietoje pastatyta žydų gimnazija. Dabar Panevėžio apygardos teismas (Elektros g. 9).

Panevėžio priešistorę tyrinėję ir apie buvusį piliakalnį rašę autoriai daugiausia remiasi Lietuvos archeologijos atlase (1975, t.2) pateiktais duomenimis. Apžvelkime kitus su šia tema susijusius šaltinius.

Kunigo Ipolito Vercinskio rankraštis

Tai „Opisanie statystyczne parafiji Poniewiezkiej“, parašytas 1851 m. Istoriografijos tyrinėtojų tvirtinimu šis Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigo rankraštinis darbas yra pirmasis žinomas tekstas apie Panevėžį. Mums svarbu dar tai, kad jame pateikiamos seniausios žinios apie Panevėžyje buvusį piliakalnį. 1931 m. „Panevėžio balse“ skelbtoje Panevėžio miesto ir jo bažnyčių istorijoje jas panaudojo vyskupas Kazimieras Paltarokas, o vėliau ir kiti autoriai.

Ar išlikęs ir kur saugomas Ipolito Vercinskio rankraštis šiandien nėra žinoma. Tačiau neseniai tarpukario spaudoje pavyko identifikuoti šio istorinio dokumento vertimą iš lenkų kalbos. Žinant jo svarbą Panevėžio istorijos tyrinėjimams, „Panevėžio parapijos statistinį aprašymą“ planuojama išleisti atskiru leidiniu. Pateikiame ištrauką iš šio aprašymo apie Panevėžio piliakalnį, kai jis buvo dar nenukastas:

„Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams.

Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus vadinamus šiandien Truskavos miškais ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime dabar Truskavos parapijos.“

Trūkstant konkrečių įrodymų, šių dienų istorikai tiek pagoniškos šventyklos, tiek ir piliakalnio buvimą prie Nevėžio ir Sirupio santakos neigia. Nurodoma tik, kad čia buvusi kalva turėjo piliakalnio ypatybių.

Panevėžio miesto senieji planai

1871 m. sudarytas ir kitais metais patvirtintas pirmasis Panevėžio miesto projektinis planas. Jame gerai matosi šalia tilto į Nevėžį įtekantis Sirupio upelis. Tai dabartinė miesto dalis tarp Laisvės aikštės ir J. Basanavičiaus gatvės, anksčiau vadinta Slabada. Kaip rašoma 2003 m. išleistoje Onos Maksimaitienės Panevėžio miesto istorijoje, čia įsikūrusioje bene seniausioje Naujojo Panevėžio gyvenvietėje daugiausia gyveno žydų: jų lūšnos buvo netvarkingai išsidėsčiusios abiejose Sirupio pusėse, visa aplinka labai nešvari. Į Nevėžį įtekantis Sirupis buvo labai užterštas. Santakoje telkšojo didelė bala, kuri skleidė smarvę po visą miestą. 1891–1892 m. Sirupio vaga buvo išvalyta, sutvirtinti šlaitai. 1904 m. sudarytame Panevėžio miesto plane šioje vietoje Sirupį matome jau įštiesintą ir kanalizuotą.

1917 m. kilus gaisrui, Slabada sudegė. Pagal 1923 m. parengtą projektą vietovė buvo naujai užstatyta bei joje suformuota Savanorių aikštė. Į ją iš Laisvės aikštės buvo perkeltas turgus. Prie Sirupio ir Nevėžio santakos stovėjęs piliakalnis buvo nukastas ir jo žemėmis užpilta dalis Slabados jos paviršiui pakelti. Per ją tekėjęs Sirupis šiandien sruvena vamzdžiais. Kairiajame Nevėžio krante prie apygardos teismo jo žiotis žymi tik vamzdžio anga.

Senosios Panevėžio fotografijos

Vartant jas atpažįstame XX a. pradžioje Panevėžyje buvusio piliakalnio vaizdus. Panevėžio kraštotyros muziejaus 2003 m. leidinyje „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“ (sudarytoja Z. Pikelytė) tokių nuotraukų randame keletą. Iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto nežinomo fotografo darytoje nuotraukoje matome kitoje Nevėžio pusėje įtekančio Sirupio žiotis ir šalia jų tuo metu dar buvusį piliakalnį su medžiais paupyje. Perkėlus į požeminius vamzdžius Sirupį ir piliakalnį nukasus, šiandien vaizdas čia visai kitoks.

Nuotraukos:
1. Panevėžio apygardos teismas.
2. Panevėžio planas 1871 m.
3. Panevėžio planas 1904 m.
4. ir 5. Panevėžio piliakalnis.

Leonas Kaziukonis

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.