1. Vežikas Panevėžio mieste. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio miesto vežikai 1918–1940 m.

Ilgą laiką Panevėžio mieste pagrindinė transporto priemonė buvo vežikai su arkliniu transportu. Vežikai buvo skirstomi į lengvuosius ir sunkiuosius. Sunkieji vežikai perveždavo įvairius krovinius. Jiems buvo nustatytos prievolės gaisro metu. Su savo transportu vežikai buvo įpareigoti vežioti vandenį į gaisro vietą. Už tai jiems mokėta papildomai. Už atvežtą statinę vandens į gaisrą buvo mokami 3 litai. 1923 m. duomenimis Panevėžyje vandens rezervuarai buvo Vytauto aikštėje ir Ramygalos gatvėje prie Laisvės aikštės.

Vežikams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Keleivių jie turėjo laukti stovėdami prie vežimo, o ne sėdėti vežime. Taip pat buvo reikalaujama turėti švarius drabužius ir švarų vežimą. Vežėjai turėjo ir tam tikrą uniformą. Savivaldybei jie mokėjo patento mokestį. Mokestis visiems buvo vienodas. 1928 m. kituose miestuose buvo nustatytas mokestis už keleivių pervežimus. Panevėžyje vežikai mokestį dar galėjo imti savo nuožiūra.

Mieste vežikai pilnai išlaikė vežimo monopolį iki 1930 metų. Vežimų ratai buvo padengti guma ir gražiai riedėdavo per akmeninį grindinį. Tokiu vežimu buvo gana patogu važiuoti. Mieste pamažu kaip susisiekimo priemonė populiarėjo dviračiai, bet jie dar buvo gana brangūs. Dviračio kaina siekė virš 200 litų. Mieste pasirodydavo ir pavieniai lengvieji automobiliai, bet jų važinėjo labai mažai.

1930 m. imta intensyviai svarstyti dėl autobusų paleidimo mieste. Vežikai tam labai priešinosi, bet miesto taryba pritarė ir Panevėžio mieste pradėjo kursuoti miesto autobusai. 1930 m. Panevėžyje suorganizuotas susisiekimas autobusais. Iš pradžių šiuo verslu vertėsi žydų tautybės asmenys. Tai buvo broliai Kisinai. Šią naujovę miesto vežikai sutiko neigiamai, net buvo daužomi Kisino autobusų langai. 1932 m. balandžio mėn. „Panevėžio balsas“ rašė: „Mieste kursavę Kisino autobusai parduodami iš varžytinių. Varžytinės vyks gegužės 12 dieną.“

Kartais miesto vežikai patekdavo į eismo įvykius. Spaudoje skelbta, kad 1932 m. sausio 14 d. vežikas užvažiavo ant moters ir arklys savo kanopomis ją smarkiai sužalojo. 1932 m. buvo apie 40 vežikų, iš jų apie 90 proc. apsirengę prastai.

1933 m. spauda rašė, kad Panevėžio vežikai skundžiasi, jog kai kurios miesto gatvės labai tamsios, ypač tada, kai būna lietingos ir tamsios naktys. Nors miestas buvo laikomas geriausiai apšviestu Lietuvoje. Vėliau paaiškėjo, kad kalti Elektros stoties darbuotojai, nes nepakeičia perdegusių lempučių.

1933 m. spalio 1 d. miesto vežikams įvedamos kepurės. Miesto savivaldybė vežikams padovanojo uniformines kepures. Tai, kaip rašė tuometinė spauda, buvo kompensacija už autobusų pasirodymą miesto gatvėse. Kartu miesto vežikai buvo tikrinami savivaldybės, kad laikytųsi taisyklių. Už jų nesilaikymą jie galėjo netekti  darbo.

1936 m. pradžioje Amerikos lietuvių akcinės bendrovės skyriaus bendrovė atnaujino nutrūkusį susisiekimą autobusais. Iš pradžių paleistas tik vienas bandomasis autobusas. Dėl nesutarimų su vežikais laikinai to sumanymo atsisakyta. Susisiekimas atnaujintas 1936 m. spalio 26 d. Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė–Geležinkelio stotis ir Laisvės aikštė–Mergaičių gimnazija. Vėliau numatyta paleisti autobusą iš Panevėžio miesto iki Pajuosčio kareivinių. Su pertraukomis jie važinėjo 4 dešimtmetį. Vežikai net buvo paskelbę streiką. Bet jis mažai padėjo. Tuo metu vežikai ėmė skųstis, kad žmonės nebenori važiuoti su vežimais. Jiems pasidarė ne garbės reikalas važiuoti su arkliniu transportu. 1936 m. Panevėžio spaudos duomenimis mieste buvo apie 60 vežikų. Kaip buvo rašoma spaudoje, jie veža už vieną litą. Bet kartu buvo populiarus paprotys derėtis su vežiku dėl vežimo kainos. Nesiderėjęs dažnai pralošdavo, nes vežikas galėjo paimti ir 2–3 kartus daugiau. Nemažai išlaidų turėjo ir vežikai. Kaip rašė respublikinė spauda, 1937 m. vežiko fajetonas kainavo 2 000 litų, o rogės žiemą – 250 litų. Faktiškai šiuo amatu galėjo verstis tik pasiturintys žmonės.

2. Vežikai Šeduvos gatvėje. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių1938 m. nustatyta tarifų lentelė vežikų transportui: Laisvės aikštė–stotis 2 litai, Ramygalos gatvė nuo Sodų gatvės–stotis 2,5 lito, Senamiestis–stotis 2 litai, miestas–Berčiūnai 4 litai, miestas–Pajuostis 2,5 lito. Už iškvietimą vežėjo į Pajuostį reikėjo mokėti 1 litą. Mieste kelionė iki 1 kilometro kainavo 1 litą. Kartais  miesto vežikais mielai naudodavosi miestiečiai, kurie grįždavo iš restoranų ir kitų pasilinksminimo vietų. 1939 m. spauda rašė, kad Nevėžyje nuskendo vežiko Račinsko arklys. Šeimininkas jį su vežimu buvo palikęs be priežiūros.

Vežikai Panevėžyje išliko ir Antrojo pasaulinio karo metais. Dar tarybiniais metais mieste Laisvės aikštėje, vėliau pervadintoje Lenino aikšte, keleivių laukdavo vežikas su savo arkliu. Tai buvo paskutinis miesto vežikas. Tuo metu, apie 1949 m. pradėjo važinėti tarybiniai taksi – Pobedos. Vežikų su arkliais transportas pamažu mieste visai išnyko.

Nuotraukos:
1. Vežikas Panevėžio mieste. XX a. 4 deš.
2. Vežikai Šeduvos gatvėje.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.