Kotryna Dičkienė. Panevėžys. Apie 1960 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, PAVB F22

Bibliotekininkei Kotrynai Dičkienei – 100

Šiais metais minime buvusios ilgametės Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorės Kotrynos Dičkienės 100-mečio jubiliejų.

Kotryna Šukytė-Dičkienė gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Juozo ir Emilijos Šukių šeimoje Karužiškiuose (Panevėžio r.). Mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kurią baigė 1940 m. Karas sugriovė planus siekti aukštojo mokslo. K. Dičkienė mokytojavo Šilagalio (Panevėžio r.) pradinėje mokykloje, ištekėjo už Jono Dičkaus, susilaukė sūnaus ir dukros. 1947 m. mirė vyras.

1948 m. K. Dičkienė buvo priimta dirbti į Panevėžio miesto biblioteką, pradžioje skaityklos vedėjos, o nuo 1949 m. – vedėjos pareigoms.

Ūgtelėjus vaikams, K. Dičkienė ryžosi siekti aukštojo mokslo. 1963 m. baigė Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą (dabar Vilniaus universitetas), įgijo bibliotekininkės-bibliografės kvalifikaciją. 1969 m. įvyko Bibliotekos reorganizacija ir Masinės bibliotekos Nr. 1 bazėje buvo įkurta penktoji viešoji biblioteka Lietuvoje. Jos direktore buvo paskirta K. Dičkienė. 1969 m. už puikų darbą jai suteiktas LTSR nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas.

Direktorės K. Dičkienės iniciatyva Biblioteka slaptai kaupė sovietinės cenzūros viešai naudoti uždraustus leidinius: išsaugojo senosios bibliotekos išlikusias knygas (apie 350 egz.), antikvariniuose knygynuose ir iš privačių asmenų pirko tarpukario metais leistas knygas ir periodinius leidinius. Apie 1969–1971 m. K. Dičkienės pastangomis Biblioteka įsigijo dalį pedagogo, kalbininko Leono Kuodžio tarpukariu sukauptos lituanistinės bibliotekos. Nepabūgusi tuometinės sovietinės ideologijos gniaužtų ir galimų skaudžių pasekmių, K. Dičkienė su kolegomis sukaupė ir išsaugojo apie 3000 senų ir retų leidinių. Atkūrus Nepriklausomybę, šie spaudiniai sudarė pagrindą Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus įkūrimui ir tapo prieinami skaitytojams.

1977-aisiais atsisveikinusi su biblioteka, K. Dičkienė išvyko gyventi į Vilnių. 1994 m. ji įgyvendino  puoselėtą idėją – išleido mūsų krašto kalbininko, pedagogo Leono Kuodžio rankraštinio palikimo dalį –  jo eilėraščių rinkinį „Pro žydinčius langus“.

Kotryna Dičkienė mirė 2004 m. rugpjūčio 9 d. Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Buvusių kolegų atmintyje K. Dičkienė išliko kaip darbšti, veikli, bibliotekinį darbą išmananti specialistė, tolerantiška vadovė, inteligentiškas ir nuoširdus žmogus.

Iš buvusios Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos Stasės Mikeliūnienės atsiminimų:

 „Kadangi buvau kilusi nuo Panevėžio, diplominio darbo temą pasirinkau „Kultūros-švietimo darbas Panevėžio mieste“. Teko susipažinti su daugeliu to meto kultūros darbuotojų, taip pat ir su bibliotekos nr. 1 vedėja K. Dičkiene. Kai 1957 m. pirmą kartą atėjau į biblioteką, ji su kitomis darbuotojomis sėdėjo prie darbo stalo (kabinetų tada tokių įstaigų vadovai neturėjo) ir inventorino naujas knygas. <…> Būdama studentė, nelabai žinojau, ko reikėtų klausinėti apie biblioteką, jos veiklą, darbų apimtį, pasiskirstymą, darbuotojų pareigas. K. Dičkienė nemėgo daug pasakoti, buvo santūri, tačiau pasitikėjo manimi, leido naudotis visa bibliotekos apskaita, dokumentacija. Ir ji pati tuo metu jau studijavo neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete bibliotekininkystę. Pažintis trumpam nutrūko, kai susirinkau diplominiam darbui medžiagą ir vėl išvažiavau į Vilnių.

1958 m. atvažiavau dirbti į Panevėžį, neturėdama paskyrimo. Darbo nebuvo. Ir tik 1958 m. spalio mėnesio pabaigoje paskyrė pavaduoti 2-osios bibliotekos vedėją R. Gudavičiūtę. Pažintis su K. Dičkiene vėl atsinaujino. Ji mėgo paskambinti, pasitarti įvairiais darbo klausimais. 1963 m. Kultūros skyriaus vedėja A. Dobrodziejienė mane perkėlė į K. Dičkienės vadovaujamą 1-osios masinės bibliotekos skaityklą. Atsirado galimybė dažniau pabendrauti, geriau pažinti vedėją. <…> K. Dičkienė niekada nevaržė iniciatyvos, skatino ją, leido savarankiškai reikštis, pasitikėjo bendradarbiais. Svarbesniais klausimais mėgdavo tartis su skyrių vedėjomis. Niekada nebuvo kategoriška, savo valios niekam neprimesdavo. <…> Bibliotekos direktorė K. Dičkienė dirbo ramiai, nemėgo dejuoti, verkšlenti, niekada nepuldavo į kraštutinumus. <…> Jai biblioteka – svarbi kultūros įstaiga, kaupianti ir dalijanti dvasinius lobius moksliniam darbui, studijoms, istorijai ir ypač jaunajai kartai. K. Dičkienė buvo senosios kartos inteligentė ir tai daug ką pasako“.

(Mikeliūnienė, Stasė. Atsiminimai apie Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorę Kotryną Dičkienę, dirbusią bibliotekoje 1948–1977 m. Panevėžys. 1994 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, PAVB F22)

Galerijoje – nuotraukos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondo F22 ir Janinos Dičkutės-Gagilienės asmeninio archyvo.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius