Pirmieji Panevėžio vandentiekio ir kanalizacijos įrengimo darbai mieste pradėti dar 1912 metais, kai buvo pradėtas įgyvendinti inžinieriaus ir pramonininko M. Dūdos parengtas projektas. Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais darbai nutraukti, įdirbis apleistas ir suniokotas.

Tarpukariu miestas augo, vystėsi pramonė. Skulptorius Gediminas Jokūbonis, vaikystę praleidęs Panevėžio centre Upės gatvėje, savo prisiminimuose rašė, kad nors Nevėžio krantai ir prie jo pasvirę žilvičiai buvo pamėgta vaikų žaidimų vieta, joje maudytis ir žuvauti jie negalėję – traukdavo į upės aukštupį, kur švaresnis vanduo. Miesto kanalizacijos vandenys tekėdavo tiesiog į Nevėžį, nuo jo sklido nosį riečiantys kvapai.

1937 metais Panevėžyje pradėta tiesti kanalizaciją. „Panevėžio garse“ (1937 11 27) apie šį – vieną reikšmingiausių savivaldybės darbų – rašyta: „Š. m. lapkričio mėn. 20 d. 12 val. padėtas pirmas vamzdys būsimajai Panevėžio miesto kanalizacijai (ties alaus bravoru). Tai yra vienas iš stambiausių mieste darbų. Kanalizacija miesto savivaldybei atseis per milijoną litų. Pirmoje eilėje kanalizacija bus pravesta Respublikos ir Vasario 16 d. gatvėmis ir Nevėžio upės pakranty, kad prisijungtų „Maisto“, Montvilo ir kitos įmonės, labai teršiančios upę.“ Po poros mėnesių „Lietuvos aidas“ apie šiuos miesto tvarkymo darbus taip pat parašė, informuodamas, kad jiems buvo įdarbinti bedarbiai: „prie kanalizacijos darbų kasdien dirba 100 darbininkų, upės vagą reguliuoja taip pat 100 darbininkų ir 50 darbininkų pila nuo Respublikos gatvės magistralinį kolektorių.“

Nuotraukoje – kanalizacijos šulinio dangtis Respublikos gatvėje. 2022. Giedriaus Zauros nuotrauka