Zigmantas Plėštys. Panevėžys. 1990 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitmeninis archyvas

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

Meilę Lietuvai reiškia ne tik kūryba, bet ir visu savo gyvenimu: inžinieriui, dailininkui, kraštotyrininkui Zigmantui Plėščiui – 90

Šių metų gruodžio 19 d. inžinierius, kraštotyrininkas, tautodailininkas, ekslibrisininkas, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžyje dalyvis, pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Panevėžio miesto tarybos deputatas Zigmantas Plėštys mini 90-ies metų sukaktį. Gimė 1932 m. Tvankstėje (Panevėžio r.). Mokėsi Rodų pradinėje mokykloje. 1945–1951 m. – Krekenavos vidurinėje mokykloje. 1951 m. lapkričio mėnesį su grupe moksleivių, priklausiusių mokykloje veikusiai pogrindinei organizacijai „Lietuvos laisvės aušra“, sovietinio saugumo buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Kazachstaną, vėliau į Vorkutą. 1962 m., grįžęs iš tremties, apsigyveno Panevėžyje. 1963–1969 m. studijavo Kauno politechnikos instituto neakivaizdiniame skyriuje. Po to dar trejus metus neakivaizdžiai mokėsi vokiečių kalbos „Injaz“ institute Maskvoje. 1964–1999 m. dirbo Panevėžio stiklo fabrike. Iki 1976 m. daile užsiimdavo tik epizodiškai. Pradėjęs lankyti Panevėžio dailės studiją „Spektras“, su studijos draugais dalyvavo seminaruose, parodose. Nutapė peizažų, natiurmortų, keletą portretų. Pirmuosius ekslibrisus, skirtus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 125-ajam jubiliejui, sukūrė 1986 m. 2006 m. dailininkas dalyvavo bibliotekos organizuotame tarptautiniame ekslibrisų konkurse „Ex libris. „Aido“ draugijai – 100“. 2012 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ surengta Z. Plėščio jubiliejinė tapybos ir grafikos darbų paroda. Dalyvavo parodose ir ekslibrisų konkursuose  ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Kanadoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Argentinoje, Olandijoje, Lenkijoje ir kt. Pasak Z. Plėščio, „kiekvienas darbas, nors ir nedidelis, patekęs į parodą užsienio šalyje, yra lyg mažas pasiuntinys, nes ties juo visada yra žodis Lietuva. Tuo jaučiuosi atlikęs darbą Lietuvos labui, ir tai teikia džiaugsmo“.

Z. Plėštys gyvena Panevėžyje.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Zigmanto Plėščio fondas F84. Fonde – atsiminimai apie šeimą, mokslo, tremties metus, atvirlaiškiai, parodų sąrašai, ekslibrisų kolekcija, nuotraukos iš įvairių gyvenimo laikotarpių.

 Iš Zigmanto Plėščio atsiminimų

<…> Rodų pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1939 m. gegužės mėnesį. Baigiau 1942 m. Krekenavos progimnaziją pradėjau lankyti 1945-ųjų rudenį. Mokytis man nebuvo sunku, tik neturėjome vadovėlių, todėl tekdavo viską užsirašinėti, o mokytojai turėdavo ieškoti medžiagos. Užrašų vedimas irgi buvo sudėtingas, nes sąsiuviniai buvo pagaminti iš labai plono ir blogo popieriaus. Rašalas liedavosi ir permerkdavo kiaurai lapą. <…> Tokia buvo mokslo pradžia, o dienos ir naktys neramios, neretai girdėdavosi šūviai. <…> Vienas iš mano geriausių draugų buvo aukštesnėje klasėje besimokantis Česys Cemnolonskis. <…> Kuomet paaiškėjo, kad mes esame vienminčiai, jis pasiūlė jungtis prie jų jau veikiančios grupės. <…> iniciatorius ir vadovas buvo Zenonas Šulčius. <…> buvo paruošta organizacijos programa ir priimtas statutas. Organizacijos pavadinimas iš pradžių buvo „Prisikėlimo ugnis“, vėliau – „Lietuvos laisvės aušra“. <…> Mūsų tikslas buvo priešintis sovietizacijai, o mokykloje – komjaunimo organizacijos steigimui ir plėtimui. (2013 m. PAVB, F84)

Už priklausymą Krekenavos vidurinėje mokykloje veikusiai moksleivių pogrindinei organizacijai 1952 m. buvau nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams teisių apribojimo. <…> patekau į Steplago sistemos Kengyro lagerį Džezkazgano rajone, Kazachstane. Mūsų brigada Nr. 223 <…> dirbo vario rūdos sodrinimo fabriko statyboje. <…> 1953 m. buvome perkelti į kitą, už 25 km nuo Kengyro esantį lagerį „Rudnik-Džezkazgan“. 1954 m. balandžio mėnesį lageryje kilo streikas. Už dalyvavimą streike buvome nubausti. <…> Kalėti teko Urale: 9 mėnesius Verchneuralsko ir 3 mėnesius Zlatousto kalėjimuose. Verchneuralsko kalėjimas buvo skirtas užsieniečiams ir jame buvo labai turtinga biblioteka. Iš Zlatousko kelias vedė į Vorkutą. <…> dirbau statybose, betono ir gaminių ceche. Čia teko dirbti su skulptoriumi Pranu Baleliūnu, vadovavusiu  apdailos darbams, kai 1932–1933 m. buvo statomas bankas Panevėžyje. Dirbau lipdytoju ir mano rankų darbai papuošė ne vieną Vorkutos miesto pastatą. <…> 1958 m. vedžiau 1941 m. tremtinę Danutę Januškaitę. 1960 m. Vorkutoje mums gimė duktė Gaivilė <…>. 1962 m. nelegaliai grįžome į Lietuvą, nes paskutiniuosius metus dirbau anglies kasykloje, o po sprogimo šachtoje, nusinešusio 42 šachtininkų gyvybes, nebesinorėjo rizikuoti. (2002 m. PAVB, F84-2)

1991 m. buvau Panevėžio miesto tarybos deputatas. Tomis tragiškomis dienomis Tarybos buvo nutarta deputatams vykti kartu su miesto gyventojais budėti Vilniuje ir taip pat Panevėžyje prie spaustuvės, savivaldybėje ir telefono- telegrafo stotyje. Sausio 10-osios rytą keliais autobusais išvykome į Vilnių. Tame pat autobuse važiavome deputatai – Albertas Škutas, Valdas Adomaitis, Algirdas Sruogis ir aš – Zigmantas Plėštys. <…> Nuvažiavus į Vilnių, mums buvo paskirta budėti prie televizijos bokšto, pakeitėme kitų miestų budėtojus. Dieną buvo ramu, o naktį, turbūt bandydami maršrutą, važinėjo šarvuočiai. Rytą, atvykus pamainai, sugrįžome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir čia pranešė, kad puolami Spaudos rūmai. <….> vykome prie Spaudos rūmų. <…> Mačiau, kaip vedė sužeistą rūmų gynėją. <…> Vakare, kartu su bendradarbiais, grįžome į Panevėžį. <…> Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją pagal grafiką a. a. Algimantui Bandzai (kūdikių namų vyr. gydytojui, miesto tarybos deputatui) ir man teko budėti telefono-telegrafo stotyje. Prie stoties, Respublikos gatvėje, buvo susirinkę daug žmonių. I aukšto patalpose buvo pastatytas televizorius ir žmonės žiūrėjo televizijos laidą iš Vilniaus iki pat paskutinės akimirkos, kol nutrūko Bučelytės žinių laida. Nutrūko ir radijo transliacija iš Vilniaus. Gydytojas A. Bandza turėjo tranzistorinį radijo imtuvą ir juo pagavo Kauno radijo stotį. <…> Apie esamą padėtį per garsiakalbį informavau prie telegrafo pastato budėjusius panevėžiečius <…>. Laimei, Panevėžio objektai tuomet nebuvo pulti. (1997 m. PAVB, F8-350)

Nors nuo 1999.04.01 esu tikras pensininkas, bet nuobodžiauti neturiu kada. Vasarą daug laiko praleidžiu gimtajame kaime, kur prabėgo vaikystė, kur įsikūriau bityną, pasodinau ir toliau plečiu sodą prie upelio. Dar neužmirštu ir kraštotyrinio darbo, nes dar daug kas neužrašyta, kas patirta, pamatyta. (2002 m. PAVB, F84-2)

Rengiant informaciją naudotasi Vinco Steponavičiaus straipsniu „Angliakasio ekslibrisai“, publikuotu internetiniame laikraštyje www.xxiamzius.lt, Saulutės-Genovaitės Markauskaitės knyga „Krekenava laiko tėkmėje“ (Kaunas, 2014), Zigmanto Plėščio fondu F84.

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Zigmanto Plėščio fondo F84.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius