Virtuali paroda

Amžininkų atsiminimai apie Panevėžį

Nuo XIX a. vidurio iki šių dienų

Aspazija: „Atrodo, kad būsime suradę vietą namams“

Aspazija (Johanna Emīlija Lizete Rozenberga)

Aspazija (Johanna Emīlija Lizete Rozenberga, 1865–1943) – latvių poetė, dramaturgė, visuomenės veikėja.

1897 m. kartu su latvių literatūros klasiku Janiu Rainiu apsigyveno Panevėžyje, kur jis dirbo advokatu. Prasidėjus naujasrovininkų persekiojimams, Rainis buvo suimtas ir įkalintas Panevėžio kalėjime.

 

Aspazijos apybraižos fragmente aprašomas judviejų gyvenimas Panevėžyje.

Į Jelgavą po poros savaičių ateina pranešimas, kad Rainis pagaliau patvirtintas advokatu, tik ne pačioje Jelgavoje, o viename tolokai esančiame miestelyje ties Lietuvos siena – Panevėžyje.

Persikeliame tenai, nes dabar mums atrodo, kad būsime suradę vietą namams, kur galėsime ramiai gyventi ir pradėti dirbti.

Toli šis miestelis, kuriame gyvena lietuviai ir žydai, nuo kultūros ir visuomenės, bet ar mes turime mažiau teisių atsakyti į klausimą taip pat kaip ponia Rolan prancūzų revoliucijos metu, kai ji ilgesnį laiką buvo izoliuota viena pati kalėjime?

Kai jos klausė: „Kaip jūs taip ilgai galite ištverti be visuomenės“, ji atsakė: „Argi aš pati esu tokia jau bloga visuomenė?”

Be to, dar vienas filosofas sako, kad genijų puoselėjančios trys saulės: vienatvė, gamta ir knygos; šios trys saulės mus ir apšvietė. Gamta pradžioje šioje nepatrauklioje, smulkmeniškoje vietelėje mus atstūmė, bet gana greit ji pasuko į mus malonesnį veidą ir įrodė, kad jos gražumą galima sutikti ne tiktai matomose vietose, bet ir slaptinguose bei net negražiuose kampuose.

Buvo tuo metu pavasario apyaušris, kuris su atlydžiu ir šiltais vėjais jau buvo prasidėjęs kovo pradžioje, tad mūsų miestelis visai nugrimzdo į purvynus ir net nebuvo įmanoma išeiti pro duris į lauką. Mūsų kelių aukštų namas, kuris priklausė vienam turtingam, senam žydui, buvo aukščiausias mieste. Mes gyvenome pačiame viršuje, ir mums atsivėrė tolimas vaizdas į visą miestelį bei jo apylinkę.

Po purvynų ir nešvarumų atėjo pavasario potvynis, kuris taškydamasis, skambėdamas ir putodamas plačiai apsėmė miestelį. Kasdien saulė spindėjo vis švelniau, ir jau ėmė iš potvynio kilti pulkai mažų kauburėlių su pirmąja žalia žolyte, kuri mirguliavo skaisčioje pavasario saulėje kaip žali smaragdai, atitrūkę nuo saulės dukrelių vualio.

Kai potvynis nuvilnijo, tik tada atsivėrė tikroji apylinkė, kurios romantiška panorama su upeliais, miškeliais ir kalvelėmis buvo labai graži.

Norint išeiti iš miesto, reikėjo ilgu lieptu pereiti upelį. Juo ėjo ir visi maldininkai į didžiausią miesto bažnyčią.

O kitame liepto gale ilga eile sėdėjo lietuvių ubagai. Tokio vaizdo aš nebuvau mačiusi, ir jį sunku perteikti: daugelis ubagų buvo raupsuoti, tokiais bjauriais veidais, kad drebuliai pereidavo ir pasibjaurėjimas apimdavo vien į juos pažvelgus. Kiti buvo visokiausios išvaizdos luošiai, storai apmuturiuotomis rankomis ir kojomis. Jie dažnai, šliauždami žeme, praeiviams įsikabindavo į rūbus ar kojas ir nepaleisdavo tol, kol neišmaldaudavo savo išmaldos. Tuo tarpu kiti, iškošdami neartikuliuotus garsus, kilnojo rankas ir rėkė lyg varnų būrys.

Šlykštūs vaizdai! Bet kitaip į maloniąją gamtą negalėjai patekti – ir mitologijoje kelias į Elizijos palaimintąjį kraštą vedė pro bjaurų devyngalvį peklos šunį Cerberį su jo nepakeliamu lojimu.

O gamta čia atsilygindavo visu jos grožiu, kurio kasdien daugėjo.

Nepaprastai greit užaugo rugiai, ir aukštaūgiui Rainiui jie iškilo virš galvos.

Tai buvo tikras rugių miškas, kuris priminė Amerikos pirmykščius tankumynus. Mūsų Latvijoje tokių rugių nėra.

Kartu čia viešpatavo tokia savivalė, kad žmonės vaikščiojo per rugius ir išmindžiodavo plačias proskynas.

Ir mes darėme tą patį ir juokdamiesi skynėme mėlynas rugiagėles, kurios čia, prisitaikydamos prie rugių, yra ir mėlynesnės, ir didesnės, negu pas mus. Dažnai rugiuose mes vienas kitą pamesdavome, ir tada prasidėdavo ieškojimas.

Ilgai šiai idilei nebuvo lemta tęstis, nors per porą mėnesių jau buvome šauniai įsikūrę. Rainis Daugpilyje jau buvo nusipirkęs naujus baldus, aš irgi keletą buvau atsivežusi iš Jelgavos.

Rainis buvo patvirtintas čionykščiame teisme ir atlikęs visus formalius vizitus.

Buvo atvykę ir vietiniai rusų valdininkai su atsakomaisiais vizitais, ir naujas gyvenimas galėjo prasidėti.

Vieną gražią dieną atvyksta žandarų pulkininkas, kurį Rainis pradžioje pasitinka kaip svečią, bet durys atsidaro, ir paskui jį įeina keturi žandarai, kurie pradeda kratyti visą butą ir krato nuodugniai iki kito vėlaus ryto.

Praeina savaitė, ir Rainis gauna pakvietimą atvykti policijon. Per tą savaitę galėjome numatyti, kad likimas mums grasina, ir būtų atsiradusi galimybė pabėgti, bet iškilo klausimas – kur? Baltijos ir Rusijos teritorijoje nebuvo galima pasilikti, būtų reikėję bėgti į užsienį, bet kuriam laikui? Ar suvisai? Caro valdžia tuo metu buvo dar pačiame stiprume, ir jos pabaigos dar nebuvo matyti.

Rainis galvojo ir jautė taip pat, kaip prancūzų revoliucijos laikais Dantonas – kad „tėvynės žemės negalima su batų padais kartu pasiimti“ – ir liko.

Gražų, saulėtą ir žiedų kupiną Joninių šeštadienį, kai visi ruošėsi švęsti gražiausią metų šventę, atsivėrė sunkios, niūrios kalėjimo durys, ir Rainis mano akims už jų dingo.

„Jis niekad nebesugrįš“, – konstatavo man vienas žandaras, kuris uždarė duris.

Tai buvo Panevėžio idilės ir Rainio advokatūros karjeros finalas, taip pat ir jo kaip piliečio gyvenimo finalas visiems laikams. […] Rainį apkaltino maištu prieš carą ir separatizmu, esą jis nori įkurti savarankišką Latvijos valstybę.


Aspazija. Kur Rainis labiausiai jautėsi namuose? / vertė S. Gaižiūnas // Baltoskandija. 1993, lapkritis (Nr. 3), p. 3.

Nuotraukoje: Aspazija. Prieiga internete:  http://www.satori.lv/article/aspazija-masina