Virtuali paroda

Amžininkų atsiminimai apie Panevėžį

Nuo XIX a. vidurio iki šių dienų

Juozas Kavaliauskas: „Pamačiau pasaulį, pamačiau miestą, kurio dar mano akys nebuvo mačiusios“

Juozas Kavaliauskas

Juozas Kavaliauskas (1930–2015) – vargonininkas.

Gimė Žaliosios kaime, augo Mitabynėje (Panevėžio r.)

 

Ištrauka iš autoriaus atsiminimų apie įspūdžius, patirtus pirmą kartą atvykus į tarpukario Panevėžį.

Vieną rytą mama ir sako man:

– Juze, važiuosim šiandien į Panevėžį.

Aš ir pats nepajutau, kaip iš lovos iššokau, dar negalėdamas atsitokėti, kaip čia dabar važiuosim į miestą. Aš mieste dar nebuvau buvęs ir neįsivaizdavau, kaip atrodo. Buvo jau vasara, mama buvo prisiuogavusi mėlynių, tai vežė į turgų parduoti, na, ir sumanė mane nusivežti parodyti miesto. Susėdom į ratus, ratuose sudėti karbai su uogomis. Taip ir leidomės per mišką į Panevėžį. […]

Taip, palydimi paukščių giesmės, išvažiavom iš miško, kelias pasidarė lygus kaip stalas, aš tokio nebuvau dar matęs. O čia staiga tiltas, ne bet koks tiltas, kaip kad pas mus, vidubrasty, per griovį mažytis tiltelis, aš maniau, kad didesnių ir nebūna, o čia net baisu pažiūrėti. Ir dar toks išlenktas, visas iš kažkokio pilko molio. O upė, upė! Per tokią upę nei perbrisi, nei perplauksi vaikas būdamas. Tai buvo Paliūniškio tiltas per Lėvenį. […]

Kelias pasidarė dar lygesnis, o dar pavažiavus, visai iš akmenų. Tiesiog priklota akmenų visas kelias. Ir iš kur tiek daug akmenų gavo, galvojau, ir visi tokie lygūs, kad važiuoji lyg per kokią krosnį, pirty padarytą iš akmenų. Štai ir miestas!

– Mama, ratus sudaužysim per tuos akmenis! – rėkiu, kiek turiu sveikatos, nes ratai taip terška, kad ir susikalbėti sunku. O be to, ne mes vieni važiuojam, pilnas kelias vežimų.

– Mama! – vėl šaukiu. – Iš mūsų uogų bus košė!

– Teisybę tu sakai, reikia pasukti į šalį nuo to bruko, – sako mama.

– A, tai, vadinasi, čia brukas, o ne kelias?

– Taip, mieste visur brukas, – paaiškino mama.

Įvažiavom į patį miestą, o kiek čia įdomybių: mūrai didžiausi, namai visi gražūs, net kai kurie nudažyti visokiom spalvom. Aš nebe­žinojau, kur ir bežiūrėti. Be to, ėmė baimė, tik mamai nieko nesakiau, laikiausi jos įsikibęs. Važiuojančių pasidarė taip daug, kad net tekda­vo sustoti, nebuvo galima pravažiuoti. Žmonės visi gražiai apsirengę, gražiai atrodo ir vis klausia:

– Ką, ponia, vežat parduoti, gal sviesto, gal sūrio?

Mama atsiliepdavo:

– Uogos, mėlynės.

– O po kam? – klausia ponios.

Tik staiga kad sukauks! Aš tik grįžt – ogi geležinis pečius prie pat mūsų ratų, o jame žmonės sėdi ir važiuoja. Mama griebė sukti ar­klį į šalį, o aš beveik pradėjau žviegti:

– Mama, suvažinės!

– Nebijok, motonobilis nevažiuoja ant žmonių, ten sėdi žmogus ir keravoja.

Paskui pamačiau ir daugiau motonobilių, jų buvo visokių: juodi, su visokiais blizgučiais ir stiklo langais, kurie žibėjo prieš saulę. Pas­kui patekom tiesiog į pačią kamšatį. Išvien didžiausias laukas veži­mų pristatytas. Mama ir sako:

– Va, čia turgus, dabar mums reikia į eilę atsistoti.

Šiaip taip mes įsukom į vieną eilę ir mama lengviau atsiduso:

– Va, ir atvažiavom.

Iškėlė krepšius su uogomis, pasiėmė litrą tokį aplankstytą, pri­sėmė pilną uogų ir pastatė matomoj vietoj, kad pirkėjai matytų, kad čia parduoda mėlynes. Pašėrė arklį, atleido pakeliamąją, kad arklys galėtų pasiekti pašarą. Aš sėdėjau ant ratų ir užėmęs kvapą dairiau­si į visas puses. Ko čia tik ir nebuvo! Tiek daug vežimų su visokiom prekėm.

– Mama, o ką jie čia parduoda? – klausiu.

– Kas ką turi, tą ir parduoda, – atsakė mama. – Čia visokio tavoro yra ant turgaus.

Mama prekiavo uogomis. Ateidavo ponios ir klausdavo:

– Po kam uogos?

– Nagi po dvidešimt penkis centus.

Taip ir semdavo rankomis uogas ir pylė į vadinamą litrą po du, po tris ir daugiau, kiek kas pageidavo. O aš dairiausi kaip musmirių prisirijęs į visas puses ir pats nežinojau, į ką ir bežiūrėti. Beveik tas pats, kad laukinį žmogų atvežtum į civilizuotą pasaulį. Kiek įdomy­bių čia buvo, sunku ir beaprašyti, tik viena prisimenu, kad pamačiau pasaulį, pamačiau miestą, kurio dar mano akys nebuvo mačiusios. Pamačiau, kad ne visi žmonės tokie kaip mano mama ir tėtis. Yra žmonių, gražiai apsirengusių, su barzdomis, su akiniais, visokių – ir žydų, ir čigonų. Ir vis klausiu mamą:

– Kas ten? Kodėl tas žmogus su tokia didele barzda?

– Mat žydas, vaikeli, o žydai visi su barzdom.

– O kas ten, mama, taip gražiai groja?

– A, ten parduoda armonikas.

Uogos buvo išparduotos, liko tik tušti karbai. […]

– Važiuosim namo, – sako mama. – Dar užvažiuosim pas Brukerį, nusipirksim žibalo, druskos ir bus viskas.

– Taip mes vėl pajudėjom iš tos marmalynės. […]

– Tpruuu, – sustabdė arklį mama. – Reikia nupirkt ledų.

Pakely stovėjo balta dėžė, o prie jos baltai apsirengusi moteriš­kė. Išlipo mama iš vežimo, padavė man palaikyti vadeles ir nuėjo prie tos moteriškės. Išėmė keletą pinigėlių, o ta jai greit atkišo kažkokį baltą daiktelį. Mama vėl įsėdo į vežimą ir padavė man ledus. O šaltumėlis! Bet labai skanūs, pirmą sykį ragavau ledus. Aš jau kažkaip ir apsipratau prie to triukšmo ir nebesijaudinau. Mama vėl pasuko arklį prie tvoros, sustojo ir sako:

– Tu pasėdėk, o aš eisiu į kromą pas žydą Brukerį, nusipirksiu žibalo, druskos.

O čia ir Brukeris jau kviečia:

– Prašom, prašom, Kavaliauskiene, ko tik nori, visko pas mane.

Dar buvom užėję į mėsos-dešrų parduotuvę.

O kiek ten dešrų visokių, kokių tik nori, nors su keliais vežimais vežk. Ir kas be skanybė, tik kvepia, kvepia… O čia ir pardavėjas jau klausia:

– Kokios, ponia, ir kiek?

Mama nupirko didelį gabalą jakninės.

Vėl važiavome per bruką, labai kratė ir buvo didelis triukšmas. Kai kurie leido risčia per bruką, sukeldami baisų triukšmą. Aš tik žiū­rėjau, kada jiems subyrės ratai, bet ratai nebyrėjo. Taip mes pasiekėm vėl savo Žaliąją. Man atrodė, kad už manęs liko kažkoks kitas pasau­lis, lyg kokiu laivu būtume sugrįžę iš Amerikos į Lietuvą. Įplaukėm į savo salą, kur žaliuoja paslaptinga, visuomet teikianti žmogui šilumą mūsų gimtoji Žalioji giria. Mus pasitiko juodas taksiukas lodamas, džiaugdamasis, kaip tik mokėjo. Išėjo tėvas, nukinkė pavargusį arklį, o mes jau su seserim dalinomės įspūdžiais, mano patirtais mieste. Vi­siems buvo gera, visi buvom linksmi, valgėm pyragą su jaknine.


Kavaliauskas, Juozas. Miestas // Mano prisiminimai…. [S.l. : s.n., 2010], p. 25–29.

Nuotraukoje: Juozas Kavaliauskas. Iš: Mano prisiminimai…. [S.l. : s.n., 2010], p. 1 (virš.).