Virtuali paroda

Amžininkų atsiminimai apie Panevėžį

Nuo XIX a. vidurio iki šių dienų

Konstantinas Jasiukaitis: „1907 m. Panevėžio lietuviai buvo tik tik šilti, tik alsavo“

Konstantinas Jasiukaitis

Konstantinas Jasiukaitis (1882–1941) – knygnešys, spaudos darbuotojas, rašytojas.

1922–1940 m. – Panevėžio ligonių kasos direktorius. 1924–1926 m. redagavo laikraštį „Panevėžio balsas“.

 

K. Jasiukaičio 1928 m. rašytų prisiminimų fragmentas.

Prieš karą Panevėžy man teko gyventi neilgai – apie šešis mėnesius.

Apsigyvenau 1907 m. vasarą.

Mieste viešpatavo lenkai. Ir ponas, ir driskis sakėsi:

– Aš lenkas.

Žodis „litvomanas“ buvo labai madoj. Reikėjo didelės drąsos, kad prisipažintum lietuviu ir viešai prakalbėtum lietuviškai. […]

1907 m. Panevėžio lietuviai buvo tik tik šilti, tik alsavo.

Panevėžiečiai spietėsi apie meno draugiją „Aidas“, įsi­kūrusią 1904 metais. „Aidas“ nedaug gyvumo terodė. Ret­karčiais suruošdavo spektaklius, ir viskas. Draugija savo buto neturėjo. Repeticijoms susirinkdavo kur pasitaikė.

Štai tų metų Panevėžio lietuviai: Jonas Jablonskis, bro­liai Jurgis ir Juozas Antanaičiai, medicinos felčeris Alek­sandras Purickis, dvi seserys Masilionytės, Jarulaitytė, Vladas Kličmanas, Stasys Stanionis, savitarpinės paskolos draugijos buhalteris Beinoris ir dvi panelės iš Žemės ūkio draugijos. Vasaros metu gyveno studentai J. Balčikonis ir Aukštikalnis.

J. Jablonskis mokytojavo mokytojų seminarijoj. Vieša­me lietuvių gyvenime nesirodė.

Darbščiausias buvo Jurgis Antanaitis. Nors džiova bai­gė jį marinti, bet dirbo iš paskutinės. Mirė 22 metų. Pa­laidotas Panevėžio senose kapinėse.

Juozas Antanaitis daugiausia gyveno dvare – netoli Panevėžio ūkininkavo.

A. Purickis pirmininkavo „Aide“.

A. Purickis buvo stačiatikis. Jo senolis iš Vokietijos persikraustė į Rusiją. A. Purickio tėvas jau pasiekė pulkininko laipsnį rusų armijoj. Bet Aleksandras Purickis jau buvo virtęs tikru lietuviu ir lietuviškam darbui nesigailėjo nei pinigų, nei jėgų.

A. Purickis pirmasis „Aido“ pirmininkas.

Mirė A. Purickis prieš karą. Palaidotas Panevėžy stačiatikių kapinėse. Jo kapas dabar visai užmirštas, apleistas – nėra net menkiausio kryžiaus.

Kitų lietuvybė pasireiškė tik tiek, kad imdavo roles spektakliuose.

Beinoris niekur nesikišo. Užsidaręs kamavosi kažin kokia lietuviška lingvistika.

Lietuvos socialdemokratams atstovavo Aleksa-Angarietis. Bet revoliucijos judėjimas jau buvo parblokštas, neberodė jokio gyvumo.

Rudenį realinės mokyklos mokiniai išleido, rodos, porą numerių nelegalaus hektografuoto laikraščio rusų kalba.

Į lietuvių vakarus žmonių atsilankydavo apsčiai. Ateidavo rusai karininkai, valdininkai, lenkai.

Vakaruose daugiausia skambėjo lenkų ir rusų kalbos.

Panevėžy pramogų nebūdavo. Kur žmonėms pasismaginti? Ir virsdavo į „Aido“ vakarus.

Aplamai 1907 m. Panevėžio lietuviai dar tik tekrapštė akis ir dairėsi, kas daryti toliau.


Jasiukaitis, Konstantinas. Panevėžys ir Telšiai // Rinktinė. Vilnius, 1984, p. 296–297.

Nuotraukoje: Konstantinas Jasiukaitis. Iš: Jasiukaitis K. Raštai. Vilnius, 1959, t. 1, p. 4.