Parašyk apie Panevėžį

Senieji Stetiškiai

/ Alina Lileikienė

Su Stetiškiais susipažinau tik ištekėjusi. Čia, ūkininko Igno Taruškos sodybos klėtyje, gyveno vyro motina. Ūkininkas Ignas Taruška buvo pabėgęs nuo tremties. Šiandien gyvenamo namo nebelikę. Likusi tik klėtis ir apgriuvęs molinis tvartas.

Aš gyvenau 27 km nuo Panevėžio, Jujėnų kaimo vienkiemyje. Elektros nebuvo, iki autobuso 2 kilometrai, o žiemą jokia mašina neprivažiuoja. Kai tik pasitaikė proga, aš su vyru ir mano (amžiną atilsį) tėvais pirkome namelį Stetiškiuose. Namas buvo nekoks: mažas, pluktine asla, jokių atskirų kambarių, bet buvo elektra ir arti miestas. Viso 24 m². Valio! Kaimas priklausė tuomečiam „Raudonosios žvaigždės“ kolūkiui. Šį namą mums leido pirkti su sąlyga, jog būsim kolūkiečiai, nors mes svajojom apie darbą mieste. Pirkome tik dėl sklypo. Nieko nepadarysi… Atsikraustėm į šį namelį 1970 metais, o 1979 m. jau šventėm įkurtuves naujajame name.

Patys Stetiškiai, kaip pasakojo senieji vietos gyventojai, tarpukariu deginti du kartus. Gaisrą sukėlė nepilno proto žmogus. Jis sakė, kad jam gražu žiūrėti į degančius namus. Mūsų namas taip pat stovi sudegusio namo vietoje, nes buvo likę pečiaus žymės.

Stetiškius pirmą kartą pamačiau žiemą. Ramygalos gatve iki kapinių važiavo autobusas Nr. 2. Nuo dabartinės Gabriūnienės įmonės iki vyro motinos ėjome per lauką ledu apie pusantro kilometro. Pavasarį atšilus, čia buvo ištisa „jūra“. Net gulbės buvo atskridusios! Pačių Stetiškių gatvė be guminių neišbrendama. Kartą net mašiną su karstu į kapines tempė vikšrinis traktorius. Aplink žaliavo pievos, pelkėti krūmynai. Kur dabar Pilėnų mikrorajonas, iki pat Nemuno gatvės driekėsi dirbama žemė, ganėsi kolūkio ir žmonių karvės. Tiesa, tada buvo aerouostas. Kartą nesuspėjęs sustoti lėktuvas įriedėjo į avižų lauką ir apvirto. Lėktuvais skraidindavo žmones į Biržus, poilsiautojus į Palangą. „Ekranas“ ir kitos gamyklos į aerouosto sandėlį veždavo savo gaminius, o iš jo lėktuvais išgabendavo. Dabar liko tik mėgėjai sportininkai. Gaila…

Kai mes atsikėlėm gyventi, dar buvo likę keli namai nesuniokoti gaisrų: Aleliūnų, Kaušilos, Balčikonio, Chmieliauskų. Dabar jų vietoje stovi nauji, mūriniai. Vieni tų pačių vietinių, kiti atsikėlusiųjų iš vienkiemių arba visai naujų gyventojų. Apie 1970 m. pabaigą numelioruoti laukai, iškastas baseinas, kuriame labai mėgo maudytis vaikai ir suaugę. Nepriklausomybės metais, atsiėmus savininkams žemę, baseinas užpelkėjo. Dabar jį vadina varlių ir uodų perykla.

Stetiškiai labai išgražėjo ir išsiplėtė. Dar kolūkio laikais Stetiškių ir gretutinė Šiaučiūno gatvės išasfaltuotos, pakloti dujų, vandens, kanalizacijos vamzdžiai, bet nebuvo šaligatvio. Per tiek metų asfaltas ištrupėjo. Pernai Stetiškių gatvė pilnai renovuota. Pati gyvenvietė ne tik išsiplėtė, bet tapo prestižiniu mikrorajonu. Žmonės susibūrė į bendruomenę „Senieji Stetiškiai“.

Alina Lileikienė

Nuotraukos iš A. Lileikienės  asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *