Klasės auklėtojos Pulcherijos Jasaitienės atsiminimai apie Valdemarą Kukulą. Užrašė Lina Matiukaitė. Kupiškis. 2019.03.04. Iš Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos fondų.

Buvau būsimo poeto Valdemaro Kukulo klasės auklėtoja du metus – 10 ir 11 klasėse. Visi jį vadinome tik Valdu, ne Valdemaru. Pamenu, paskutinę rugsėjo pirmąją visi 11 a klasės vaikinai atėjo ilgais plaukais, kurie buvo tuo laiku labai madingi. Nusifotografavo ir visi draugiškai nuėjo į kirpyklą. Žodžiu, auklėtojos nepavedė.

Dabar trijų vaikinų jau nebėra: Artūro Dovydo – žuvo avarijoje, Virginijaus Žilinsko – didžiausio klasės autoriteto, kurio visi klausydavo, ir Valdemaro Kukulo. Geriausias Valdo draugas buvo Vidas Klybas. Jo tėvas nelabai norėjo, kad sūnus draugautų su Kukulu. Ir mokytojos sakydavo, kad Valdas išves iš kelio, bet taip neatsitiko. Vidas gyvena Vilniuje, turi gerą darbą. Jo žmona jau mirusi.

Valdas turėjo gal 3 metais jaunesnį brolį Virginijų. Nebėra ir jo, gyvenimą baigė ne sava mirtimi. Kukulai gyveno Kapų gatvėje, namo numeris lyg ir 40-tas. Mama buvo pradinių klasių mokytoja, rašė eilėraščius. Valdo polinkis literatūrai, tikriausiai iš mamos. Janina Kukulienė mirė, kai Valdas mokėsi pirmoje klasėje. Iš po nakties rado negyvą, o kambario kampe susiglaudę jos tie du vaikeliai. Tėvas Algirdas Petras mėgdavo išgerti, turėjo problemų, nelabai vaikų žiūrėjo. Todėl ir Valdas kurį laiką gyveno mokyklos bendrabutyje. Tėvas nusižudė, kai Valdas jau mokėsi Vilniuje. Dar ir tėvui gyvam esant, vaikai gaudavo pašalpas, kurios gal ir tėvui atitekdavo…

Valdas buvo labai tiesus, viską į akis sakydavo. Tikrai talentingas, gražiai dainuodavo. Labai aktyvus, kurdavo sienlaikraščius – jam tai patikdavo. Viename sienlaikraštyje užrašė šūkį „Užbaikime mokslo metus  pirma laiko“. Aš paprašiau, kad pakeistų tą užrašą.

Jis parašė XXXVIII laidos testamentą gražiu dailyraščio raštu. Buvo net 55 eiliuoti stulpeliai apie tai, kokie jie buvo, ką palieka. Surašė linkėjimus mokytojams, vis manęs klausinėjo apie juos. Jei mokytojas patinka – tai apie jį trys stulpeliai, jei nepatinka – tik vienas. Parašė ir apie virėjas, valytojas – dėl jų tai aš patariau, sakiau, jos visiems valgyti virė ir mokinių prineštą purvą plovė. Pabaiga man atrodė silpnoka, tai aš patariau, jis pataisė, perrašė. Tas testamentas liko mokykloje, bet dabar niekur jo neberanda, nėra ir muziejuje.

Mane kiekviename pedagogų tarybos posėdyje linksniuodavo, kad Kukulas geria, rūko, kad netinkamai elgiasi, nesilaiko bendrabučio taisyklių, nelanko fizinio lavinimo pamokų, kartais ir visą savaitę neateina į mokyklą. Valdą keletą kartų norėjo išmesti iš mokyklos, bet aš vis gyniau, sakiau, kad jis yra kitoks vaikinas, talentingas. Jau tada matėsi, kad iš jo kažkas bus. Kai kurios mokytojos Valdą labai mylėjo. Gimžauskienė per matematikos pamokas leisdavo nespręsti uždavinių, „nematydavo“, kad mokinys skaito knygas, kažką rašinėja. Aš jam nieko nedėsčiau, nes buvo dvi prancūzų kalbos grupės.

1977 m. baigiant mokyklą rašiau Valdo Kukulo charakteristiką, išvardijau visus jo nuopelnus, konkursus, gerąsias charakterio savybes – darbštumą, užsispyrimą, teisingumą. Blogybių nepaminėjau. Mokyklos direktorius Jonas Vilčinskas netvirtino tokios charakteristikos, liepė parašyti visą teisybę. Turėjau kai ką pridėti: kad nelankė fizinio pamokų, kad į mokyklą kai kada neateidavo.

Kai perskaičiau pirmąją Valdo knygą „Augimo nerimas“, pasakiau: „Tu išgarsėsi ne kaip poetas, o kaip literatūros kritikas“. Jis man liepė apie tai niekam nesakyti.

Buvo atvažiavę iš Maironio literatūros muziejaus, tai pasakojau apie Valdą. Mano prisiminimai spausdinti ir knygoje „Laiko žinutės“ (2017, p. 50–52).