Virtuali paroda

Kino ir teatro aktorius Bronius Babkauskas. Gyvenimo ir kūrybos štrichai

Atsiminimai apie Bronių Babkauską

Aktorė, sūnaus Aurimo žmona Virginija Tauraitė-Babkauskienė

Tai buvo mažas didelis žmogus. Jis šventai tikėjo, ką jam sako. Jis visiškai neturėjo suktumo, toks jautrus. Pirmą kartą susitikome jį su Aurimu Vilniuje, netoli Katedros, matome, sėdi elgeta. Bronius jau, žiūrime, kalbina, girdime, kad tas žmogus kalba rusiškai, o Broniui buvo rusiškai kalbėti sunku, bet jie kuo puikiausiai susikalbėjo, atnešė dar jam iš kavinės, ko šis buvo paprašęs.

Jį labai skaudino pikti žodžiai, be galo jautrus buvo. Nemėgo konfliktų ir šeimoje. Nesu gyvenime sutikusi kito į jį panašaus žmogaus. Sąžiningas, jautrus, gero būdo.

2021.03.29


Aktorius Rudolfas Jansonas

Šiemet pirmajai mūsų Teatro premjerai – 80. Tada, prieš 80 metų, mes visai jauni. Dabar gi pirmosios premjeros dalyviams – J. Aleknai – 104, S. Kosmauskui – 103, V. Blėdžiui – 101, K. Vitkui – 100 ir jauniausiam iš jų B. Babkauskui – 100.

Sunku surasti žodžius pasakyti apie Bronių Babkauską – charizmatiška asmenybė, didis aktorius. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, labai trumpas laikas – 34 metai scenoje ir 100 vaidmenų. Tie vaidmenys – perliukai: Moska, Gorodničius, Gaška, Brakas, Bartolo, Nonankuras, Žaliūgas, Brunza, Frankas V.

Būdavo, kai žiūri į jį scenoje, atrodo, kad viskas lengvai, bet kai žinai jo jaudulį prieš spektaklį, žiūri į tas akis, o jos pilnos žmogiškumo. Tai buvo tikras Miltinio mokinys, improvizacijos meistras. Mes žiūrėdavome tuos spektaklius ir matydavome, kiek jo vaidyboje naujų spalvų, gyvybės.

Arba jo filmai. Atminty išliko „Paskutinio šūvio“ vaidmuo, Banditas. Kaip aš jo nekenčiau, negalėjau atleisti už skriaudą, o paskui sutinku studijoje. Akys geros, šiltos, visai kitas žmogus. Arba „Niekas nenorėjo mirti“ – Marcinkus. Ir jo ta ištarta frazė:
– Na, šito tai jau nebus… Ir puola žmonos skriaudėją…

Apie Babkauską galima daug kalbėti, ir viskas aukščiausiu laipsniu – geriausias, puikiausias…  Tai aktorius, kuris mokėjo nešioti sermėgą ir mantiją, sutaną ir mundurą, buvo viskam sutvertas.

2021.04.01


Aktorius Enrikas Kačinskas

Babkauskas buvo aktorius numeris 1. Vėliau buvo ir kiti – Banionis, Petronaitis…, bet jau kitokie. Pats ištikimiausias Miltinio mokinys, geriausiai jį supratęs. Išsiskyrė ir jo vaidyba – tokia barchatinė, toks šiltumas, tik jam vienam būdingas toks dalykas. Minkštą, aksominę vaidybos manierą išlaikė netgi tragiškiausiuose spektakliuose – A. Strindbergo „Mirties šokyje“ – Brakas, V. Borcheto „Lauke, už durų“ – Gatvės šlavėjas, kuris visai ne šlavėjas (Mirtis) arba jo vaidmuo filme „Niekas nenorėjo mirti“, kiek jame jumoro ir tragedijos, negali atitraukti akių nuo jo vaidybos. Tas jo žvilgsnis, šypsenėlė, tarsi eina iš jo vidinio įsitikinimo.

Nepamirštamas jo žmogiškumas, kai pas mus, naujus aktorius, atėjo su šiluma, su šypsena. Buvo artimas, savas, intelektualus, gilus. Jo aristokratiškumas, gilumas, grakštumas neatsiejamas nuo jo vidinio įsitikinimo ir nesvarbu – ar Gaška, ar Brakas, ar Mirtis, ar Frankas V, ar Niutonas… Babkausko metų scenoje negalėjai matyti. Jis buvo toks lengvas, tikslus, šiltas ir išskirtinai žmogiškas – scenos grynuolis. Vienetai tokių, kaip Babkauskas.

2021.03.29


Aktorė Dalia Melėnaitė

Mano vienas iš geriausių scenos partnerių, kolega. 21-eriais metais vyresnis. Mes labai sutarėme su Babkausku, mėgo mus ir režisierius Miltinis. Ryšys buvo abipusis, šiltas. Miltinis kietai mus auklėjo, daug reikalavo. Kartą, vienos repeticijos metu, po reiklių Miltinio pastabų neišlaikiau ir pravirkau (o verkimas reiškė išėjimą iš teatro, scenoje be reikalo verkti nebuvo galima), verkdama išlėkiau į kulisus, o man iš paskos atslinko Babkauskas, mane pamatęs verkiančią, sako:
– Sakyk, durnas senis, durnas senis.
Aš nė ištarti nespėjau šios frazės, kaip pradėjau juoktis. Tada Miltinis:
– Ką, Melėnaite, ar verki?
Mes choru su Babkausku juokėmės.
– O pamaniau, kad verki. Būčiau iš teatro išmetęs. Grįžk į sceną.  
Taip tada mane Bronius išgelbėjo.

Miltinis buvo užsienyje ir mes vaidinome „Mirties šokį“. Spektaklyje Kurto vaidmenį atliko B. Babkauskas. Labai gražiai, jautriai. Truputį kitaip nei buvo Miltinio leista. Matai, galvoju, nėra Miltinio ir Bronius kiek sau leidžia… Paskutinėje spektaklio scenoje Edgaras – D. Banionis numiršta. Aš tada sakau monologą.
Bronius Babkauskas – Kurtas:
– Eik pas jį.– Ir tuomet jis nueina į scenos gilumą…
Alisa – Dalia Melėnaitė:
– Ne, kai jis mirė, mane pagavo keistas noras minėti jį tik geruoju…
Miltinio griežtai buvo pasakyta – negalima atsigręžti sakant šį monologą, o žiūrėti tik į salės gilumą. Bet man kažkoks keistas pasirodė Babkausko nuėjimas ir aš žvilgtelėjau per petį. Matau, iš Babkausko akių rieda ir per skruostus bėga ašaros. Po spektaklio aš iš karto užbėgu į Babkausko grimo kambarį, šviesa dega, viskas palikta, o jo jau nėra…

Po spektaklio „Mirties šokis“ I dalies.
Prieš spektaklį į grimerinę įeina Babkauskas. Atsisėda šalia. Ir…
– Daluk, kiek tau metų?
Sakau, trisdešimt treji.
– Kiek tau dar jų daug… Aš niekada moterų negriebdavau, o jos mane. Aš labai drovus buvau.
Galvoju, esu ištekėjusi ir jis man sako tokius žodžius.
– Aš labai nemiegu naktimis, negaliu susikaupti.
– Tai gal kokių vaistų ar į sanatoriją?
– Ar tau jau reikia eiti?… Jau. Jau reikia. Na, Daluk, atia. Sudiev.
– Iki, susitiksim, – pasakiau tada. Aš nebeatsisukau ir nuėjau dėtis peruką. Tada vaidinom antrą dalį ir viskas baigėsi mano nustebimu, kai jis verkė. Sekmadienį tuo viskas ir baigėsi. Dar jį Steponavičius matė geležinkelio stoties perone. Matė, kaip ilgai vaikščiojo. Pamanė, gal ko laukia…  Vėliau dar jie susitiko, kai Steponavičius vedžiojo šunį. Priėjo, paglostė. Nors šiaip labai bijojo šunų ir jų privengė. Pirmadienį repetavome A. Laurinčiuko „Akimirka teisybės“. Pirmadienį jis atėjo dar į teatrą, vienas atsisėdo prie staliuko, žvelgė tolyn pro langus, bet su niekuo nekalbėjo. Nuskambėjus teatro skambučiui mes vėl rinkomės toliau repetuoti. Mums berepetuojant į salę įbėgo B. Končiuvienė ir su didžiuliu susijaudinimu pasakė, kad nebėra Babkausko.

Miltinis tuo metu buvo užsienyje. Ten ir sužinojo apie įvykusią tragediją. Po kelionės grįžusį jį nuvyko pasiimti teatro vairuotojas.
– Dabar namo?
– Ne. Į kapines. Miltinis buvo nuvežtas į kapines, o priėjęs prie Babkausko kapo suklupo:
– Broniau, ką tu padarei!

Kai buvo pašarvotas teatre, tai plaukė tūkstantinės minios žmonių. Nieko daugiau tokio nesu mačiusi.

2021.03.24


Aktorė Gražina Urbonavičiūtė

Žiūriu į nuotraukas, į tas minias žmonių, ir galvoju – ką jis reiškė visam Panevėžiui? Ir ką čia gali pasakyti… Tuomet ir supranti jo reikšmę Panevėžiui, jo reikšmę Lietuvai.

2021.03. 24


Inžinierius Stanislovas Juodikis

Algis Preidis, aktorės Astos Preidytės tėtis, suorganizavo susitikimą su aktoriais A. Masiuliu, D. Banioniu ir B. Babkausku teatre. Man jis išliko nepaprastai artimas, savas, draugiškas ir didingai kūrybingas.

2021.03.29


Aktorius Donatas Banionis (1924–2014)

Baigėsi sezonas, prasidėjo naujas. Prasidėjo skaudžia nelaime – iš gyvenimo pasitraukė be galo talentingas mūsų teatro aktorius Bronius Babkauskas.

Prieš mane, ant stalo 1975 metų spalio mėnesio 23 dienos laikraščių iškarpos… Iš visų jų – žvelgia mūsų nepakeičiamo – tikrai ir ligi šiol nepakeisto – Broniaus Babkausko veidas. Iškarpos lietuvių, lenkų, rusų kalbomis… Visi nekrologai prasideda: „Spalio 21 dieną staiga mirė Lietuvos TSR liaudies artistas…“.

Mes ilgai negalėjome susitaikyti su Netektimi. Rašau šį žodį iš didžiosios raidės todėl, kad ji labai didelė.

Banionis, Donatas. Memuarai. Vilnius, 2004, p. 137–138.


Aktorius Česlovas Pažemeckas (1937–2018)

B. Babkauskas buvo vienas iš tokių žvaigždžių, kurių Dievas paleidžia mūsų padangėn vienetais.

Su juo suvalgiau ne vieną pūdą druskos. Nekreipiau dėmesio į jo kūrybos subtilybes – buvau per jaunas. Vis dėlto tada, būtent tada, supratau, kad tokių kaip B. Babkauskas, nedaug tėra. Kaip žmogaus ir kūrėjo, pažymėto „aukščiausia praba“, tokio dabartinėje kūrėjų arenoje nematau, manau, dar negimė.

Vienų pasaulis atsisako, kiti jo atsisako patys… Pastaruoju atveju skausmas neišmatuojamas, nes jis būna nelauktas ir netikėtas tam, kuris tą žmogų mylėjo. O Bronių Babkauską mylėjo. Bronių Babkauską mylėjo Lietuva! Ir ne tik ji.

Pažemeckas, Česlovas. Teatras – mano džiaugsmas ir skausmas. Panevėžys, 2007, p. 17.


Aktorius Stasys Petronaitis (1932–2016)

Nemažą savo artistinio maratono dalį bėgom kartu. Stabtelėdami, apsidairydami, retkarčiais atsikvėpdami ant kokios Šventosios ar Pyvesos krantų, nepastebėjom, kaip ir daugelis, kad Tavo didelei sielai, taip dosniai deginančiai save kitiems, buvo per maža deguonies… Už tai Tave gerbiu, gerbiu ir tęsdamas savo maratoną jaučiu, kad Tu bėgi šalia.

Petronaitis, Stasys. Mano aitvarai. Vilnius, 1999, p. 19.


Aktorius Romualdas Urvinis (1937–2016)

…jis man visada būdavo aktorius ponas Babkauskas. Tokio nuoširdaus ir pilnakraujo, jaunatviškai naivaus, o kartais neįtikėtinai temperamentingo žmogaus reikėjo dar ir paieškot. Tai buvo vienas iš keleto mano labiausiai mylimų aktorių…

Dar vaikas būdamas, aš puikiai matydavau, kiek skaudžiai jam kiekvienas vaidmuo kainuodavo. Todėl jo tikrumas scenoje, gaivališkumas ar sveikas chuliganizmas užkrėsdavo ir kitus. Prieš tokį partnerį meluot būtų daugiau negu nusikaltimas.

Ir kaip bebūtų keista, šalia to išvaizdaus aktorinio stoto, žavumo ir sceninio monumentalizmo Bronukas turėjo didžiulę dozę vaikiško trapumo, nekalto naivumo.

Urvinis, Romualdas. Atleisk man, Mokytojau… iš aktoriaus užrašų. Panevėžys, 2007, p. 39–40.


Teatrologas Vitalius Zabarauskas (1925–2012)

Aktorius „nebėga“ nuo savęs. Kiekviename jo personaže randamas pats Babkauskas. Kerinti atvirumu šypsena, žaismingas, paperkantis žvilgsnis patinka žiūrovui ir jo personažuose. Terminas „vaidina“ Babkausko kūrybai netinka. Ne visiškai tiktų nė terminas „persikūnija“. Kiekviename personaže – Babkauskas, bet Babkauskas Moskos padėtyje, Babkauskas Razmiotnovo padėtyje ir t. t.

„Babkauskiška“ vaidyba – tai spontaniška, nedirbtina vaidyba, pagrįsta jausmo ir proto sinteze. Tai neišskaidomas komiško ir dramatiško prado lydinys. Babkausko talentas – visų pirma talentas improvizuoti. Kiekviename spektaklyje aktorius praturtina savo personažą naujomis, dažnai netikėtomis, spalvomis.

Zabarauskas, Vitalius. Bronius Babkauskas. Vilnius, 1973, p. 57.