Virtuali paroda

Panevėžio dramos teatro spektakliui „Komivojažerio mirtis“ – 60

Apie spektaklį

Amerikiečių dramaturgo ir eseisto Arturo Milerio (angl. Arthur Miller, 1915–2005) „Komivojažerio mirtis“ – vienas iš dešimties garsiausių Panevėžio dramos teatro XX a. pastatymų.

Arturas Mileris dramą „Komivojažerio mirtis“ parašė 1949 metais. Pjesė išgarsino jauną autorių. Ji buvo ir yra statoma visame pasaulyje. Nepraėjus nė dešimčiai metų ši pjesė perkelta į Panevėžio dramos teatro sceną ir pastatyta pirmą kartą Lietuvoje.

Spektaklio „Komivojažerio mirtis“ programėlė iš aktorių užimtumo dienoraščio. PAVB FKV-14/308

1958 m. pasirodžius spektakliui, afišos skelbė, kad režisierius – ne Juozas Miltinis. Kitaip ir negalėjo būti, nes oficialiai Juozas Miltinis tuo metu buvo atleistas iš teatro („už netinkamą vadovavimą“). Ne tik kultūros ministro A. Guzevičiaus atleistas, bet ir nubaustas papeikimu „už chuliganišką elgesį Panevėžio dramos teatre repeticijų metu“. Nors tuometis teatro direktorius J. Didžiariekis kultūros ministro buvo įpareigotas „neprileisti buvusio režisieriaus Miltinio į teatrą repeticijų metu“, o aktoriai – „nepasiduoti chuliganiškiems Miltinio išpuoliams ir provokacijoms“, visgi Miltinis teatro niekada nebuvo palikęs, nuo teatro nenutolo ir netgi slapta dalyvavo spektaklių repeticijose.

Lietuvos SSR Kultūros ministro A. Guzevičiaus įsakymas. 1954 m. gruodžio mėn. 14 d. PAVB FKV-19

Kai 1959 m. J. Miltinis buvo sugrąžintas į teatrą, spektaklio „Komivojažerio mirtis“ (kaip ir spektaklio „Heda Gabler“, 1957 m.) afišose, šalia režisieriaus Vaclovo Blėdžio pavardės buvo prirašyta ir Juozo Miltinio.

„Komivojažerio mirties“ premjera įvyko 1958 m. gegužės 31 d. Spektakliui dekoracijas sukūrė dailininkas Mečislovas Bulaka, muziką – kompozitorius Antanas Belazaras.

Svarbiausius vaidmenis atliko:
Donatas Banionis – Vilis Lomenas (vaidmuo, kuris, anot pjesės autoriaus, yra tikras iššūkis ir kuriam reikia stipraus aktoriaus )
Eugenija Šulgaitė  – Linda (Vilio žmona)
Algimantas Masiulis – Hepis (Vilio sūnus)
Stasys Petronaitis – Bifas (Vilio sūnus)

Taip pat vaidino:
Bronius Babkauskas – Benas (Vilio brolis)
Gediminas Karka – Čarlis (Vilio kaimynas)
Česlovas Pažemeckas – Bernardas (Čarlio sūnus)
Viktorija Vadapolaitė – Dženė (Čarlio sekretorė)
Stepas Kosmauskas – Hovardas Vagneris (firmos savininkas)
Antanas Sklenikas – Stenlis (kelneris)
Henrikas Rimeika – Antrasis kelneris
Laima Liesytė – Mis Forsait
Liudvika Adomavičiūtė – Leta (Mis Forsait draugė)
Romualda Mikalauskaitė – Moteris

Vėliau spektaklio aktorių gretas papildė Petras Steponavičius, Regina Zdanavičiūtė, Julija Blėdytė, Henrika Hokušaitė. Dar po kelerių metų aktorių sudėtis iš esmės pasikeitė, tik pagrindinių vaidmenų kūrėjai – D. Banionis ir E. Šulgaitė liko tie patys iki pat 1971 metų, kol gyvavo spektaklis.

Aktorių užimtumo dienoraščio lapas su išsamia faktine informacija apie spektaklį „Komivojažerio mirtis“: pažymėta premjeros data, taip pat nurodytos dienos, kada spektaklis vyko, kurie aktoriai ir kuriomis dienomis buvo užimti spektaklyje. Nuo premjeros 1958 m. gegužės 31 d. iki 1960 m. pradžios spektaklyje buvo užimti 14 aktorių, vėliau buvo įvesti dar keturi aktoriai. PAVB FKV-14/310

1968–1969 m. spektaklio aktorių sudėtis iš esmės pasikeitė, tik pagrindinių vaidmenų kūrėjai liko tie patys – Donatas Banionis ir Eugenija Šulgaitė – iki pat 1971 m. PAVB FKV-14/311

1958 m. Panevėžio dramos teatre pastatytas spektaklis „Komivojažerio mirtis“  gyvavo iki 1971 m. (1971 m. gegužės  29 d. žiūrovams parodytas paskutinį kartą). Per tuos metus jis buvo suvaidintas 54 kartus. PAVB FKV-14/312

Spektaklis „Komivojažerio mirtis“ išsiskyrė stiliaus vientisumu, filosofinėmis metaforomis, šviesų efektais, scenografija ir muzikiniu apipavidalinimu bei sulaukė neabejotino žiūrovų pritarimo ir palankaus įvertinimo.

Šeštadienį – nauja premjera: A. Milerio „Komivojažerio mirtis“. Panevėžio tiesa, 1958, geg. 28.

Panevėžio dramos teatre – „Komivojažerio mirtis“. Literatūra ir menas, 1958, birž. 14.

Didžiariekis, J. Naują teatrinį sezoną pradedant. Panevėžio tiesa, 1958, spal. 4.