Stasys apie STASĮ

Stasio Povilaičio fotografijų paroda, skirta menininko Stasio Eidrigevičiaus 70-čiui paminėti

Autorius ir jo herojus

Stasys Povilaitis gimė 1948 m. spalio 31 d. Kaune. 1966–1973 m. studijavo Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijų universitetas) Panevėžio vakariniame fakultete. Nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2005 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Yra surengęs 15 personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose ir Varšuvoje (Lenkija). Dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Svarbiausi fotografijų ciklai: „Iš arklių gyvenimo“ (1984–), „Niujorko veidai“ (1995), „Juozas Miltinis“ (1986–1993), „Stasys Eidrigevičius“ (1992–), „Viena galąstojo diena“ (2001), „Metai ir veidai“ (2009–), „Portretai pagal M.M. eiles“ (2014), „Metamorfozės“ (2015–), „Būsenos“ (2018).

S. Povilaičio fotografijų albumai: „Fotografijos“ (Vilnius, 2002), „Aberacijos“ (Panevėžys, 2010). Jo fotografijos taip pat publikuotos leidiniuose: „Lietuvos fotografija, 1983–1984“ (Vilnius, 1987), „Atsisveikinant su XX amžiumi“ (Vilnius, 2000), „Dovana“ (Panevėžys, 2002), „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (Vilnius, 1999, 2001, 2002, 2003, 2004, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2013, 2014, 2016, d. 1), „Tai Lietuva. Lietuvos spaudos fotografija“ (Vilnius, 2002, 2005, 2007, 2008, 2009, 2012, 2014, 2017, 2018).

Pelnė apie 15 apdovanojimų, iš jų svarbesni:

2008 m. konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“, temos „Pramogos“ nugalėtojas;
2012 m. Baltijos šalių geriausias gyvūnų fotografas;
2015 m. Panevėžio tarptautinė fotografijos bienalė „Žmogus ir miestas“, II vieta;
2018 m. konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“, temos „Gamta ir jos apsauga“ nugalėtojas.

Stasys Eidrigevičius gimė 1949 m. liepos 24 d. Mediniškių kaime (Pakruojo r.). Vaikystėje su tėvais persikėlė į Lepšių kaimą prie Panevėžio. Mokėsi Lepšių pradinėje mokykloje, nuo 1960 m. – Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar J. Balčikonio gimnazija). 1968 m. baigė meninės odininkystės studijas Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune.  1973 m. – Vilniaus valstybinį dailės institutą. Nuo 1980 m. gyvena Varšuvoje.

S. Eidrigevičius yra vienas žinomiausių pasaulyje šiuolaikinių lietuvių dailininkų – tapytojas, grafikas, plakatų, instaliacijų ir performansų kūrėjas, autorinių spektaklių režisierius. Nuo 1969 m. dalyvauja dailės parodose. Surengė daugiau kaip 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Nutapė paveikslų, sukūrė grafikos kūrinių (ekslibrisų, plakatų, miniatiūrų, knygų viršelių). Iliustravo apie 40 knygų (daugiausia vaikams): V. Žilinskaitės knygas „Robotas ir peteliškė“ (1978), „Ledinė fėja“ (1979), „Gaidžio kalnas“ (1981), „Kelionė į Tandadriką“ (1984), V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ (1979), E. Mieželaičio „Čyru, vyru“ (1980), „Miško pasaka“ (1981), „Dainos dienoraštis“ (1983), A. Matučio „Trijų brolių svirnelis“ (1982), Z. Batko „Atgalios“ (išl. Varšuvoje), E. T. A. Hofmano „Aukso puodas ir kitos istorijos“ (abi 1985), Š. Perrault „Batuotas katinas“ (išl. Ciuriche 1990), A. Ramachanderio „Mažoji kiaulytė“ (išl. Londone 1992), K. Baumano „Alkanasis“ (išl. Ciuriche ir Niujorke 1993), T. Różewicz „Vanduo puodelyje“, S. Eidrigevičiaus „41 Ilganosio nuotykis“ (abi 2017) ir kt.

Stato mini spektaklius, vaidina. Varšuvos teatre „Studio“ pastatė spektaklius „Baltas briedis“ (1993), „Medinis žmogus“ (2007). Kuria performansus, menines akcijas, instaliacijas: „Kelias“ (1992), „Šulinys“ (1993), „Ratai“ (1995), „Erotikos“ (1997), „Lietus“ (2000). Prancūzijos ir Uzbekijos bendros gamybos filmo „Bouzkashi – stepių daina“ (rež. J. Debs, 2008) vienas iš bendraautorių. Parašė ir iliustravo poemą „Giedanti gaidžio galva“ (2016). Daugiau kaip 20 metų nuolat rašo esė kultūros leidiniui „Kultūros barai“.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1974). Lenkijos dailininkų sąjungos narys (1981). Lenkijos fotografų federacijos narys (2005). Vilniaus dailės akademijos Garbės daktaras (2009). Rusijos dailės akademijos Garbės narys (2012).

S. Eidrigevičiaus kūrinių turi Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus, kitų šalių galerijos bei privatūs kolekcininkai. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugoma S. Eidrigevičiaus asmeninė kolekcija.

Apie S. Eidrigevičių sukurti filmai: „Penkios novelės apie Stasį“ (rež. V. V. Landsbergis, 1994), „Septynios misterijos pagal Stasį: akmuo, švytuoklė, troškulys, alkis, labirintas, viltis, išsivadavimas“ (rež. A. Papuzinski, 1994), „Žmogus su lagaminu“ (rež. V. Janda), „Liūdesėliai… Dailininkas Stasys Eidrigevičius“ (rež. J. Javaitis, 2002), „Svečiuose pas save“ (rež. A. Biedrzyski, 2009).

2008 m. S. Eidrigevičius buvo įamžintas šalia Gdansko filharmonijos esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje: buvo paprašytas palikti joje metalinį rankos įspaudą.

1991 rugsėjo 2 d. Čekoslovakijos paštas išleido pašto ženklą su S. Eidrigevičiaus paveikslo „Pinokis“ reprodukcija.

Panevėžio miesto savivaldybė nuo 2016 m. įgyvendina projektą – nacionalinės reikšmės kultūros objekto – Stasio Eidrigevičiaus menų centro – kūrimą.

Įvertinimas:

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinas (2000).
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2001).

Pelnė per 40 tarptautinių apdovanojimų parodose, svarbesnieji:

Tarptautinės ekslibrisų bienalės Malborke (Lenkija) garbės medaliai (1973, 1975, 1979);
Tarptautinės vaikų knygų parodos Barselonoje Didysis prizas (1986);
Auksinis Hugonas, Chicago, USA (1987);
Sidabro medalis, New York, USA (1988);
Tarptautinės plakatų bienalės Lahti (Suomija) Didysis prizas (1989);
Didysis prizas, Belgradas, Jugoslavija (1990);
Didysis prizas, Bratislava, Slovakija (1991);
Aukso medalis, New York, JAV (1993);
Tarptautinės plakatų parodos Tojamoje (Japonija) aukso medalis (1994);
Lenkų plakato bienalės Katovicuose aukso medalis (1999);
Bronzos medalis už plakatą „Terezin“, Toyama, Japonija (2009);
„Gloria Artis“ medalis už nuopelnus kultūrai, Varšuva, Lenkija (2010);
Ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro Kryžius (2019).