Virtuali paroda

Vaclovas Blėdis. Gyvenimas, atiduotas teatrui

Aktoriaus ir režisieriaus Vaclovo Blėdžio 100-osioms gimimo metinėms

Kolegos ir ne kolegos apie Vaclovą Blėdį

Režisierius Juozas Miltinis (1907–1994)

Panevėžio dramos teatras buvo žiauriai puolamas ir draskomas. Blėdis – vienas stipriausių ir atkakliausių jo cementuotojų, bet savo darbą jis darė ne dėl pelno ar panašiai, o gilaus kūrybinio impulso skatinamas. Jis turėjo tiesiog dangišką tikėjimą, kad menas – tai kažkas tokio, dėl ko reikia aukotis ir kentėti, ir jis tuo neabejojo.

Jis – kantrybės ir pasiaukojimo pavyzdys, didis kolektyvo gelbėtojas ir konsolidatorius. Už jo rūpestingą gerumą, dorovinę ir etinę ištvermę aš jį ne kartą esu pavadinęs šventuoju. Vaclovas Blėdis teatre niekada nenorėjo sau kažką išlošti, laimėti. Jo kitokia etika.


Aktorius Algimantas Masiulis (1931–2008)

Apie Vacį Blėdį galėčiau kalbėti visą dieną – taip daug iškyla prisiminimų, kai pažvelgi į šio nuostabaus žmogaus gyvenimą teatre ir žmonėse. Miltinis mums, dar visiškai žaliems jauniems artistams, nuolat ir įsakmiai kartodavo: „Išmeskite iš savo leksikono šį bjaurų žodį „egoizmas“, juo labiau nelaikykite, gink Dieve, jo pagrindiniu žmogaus veiklos varikliu! Kai pražilsite, tada ir išlįs tas egoizmas, pradėsite regzti intrigas ir pavydėti, o menininko pavydas – tai rūdys, kurios suėda talentą“. Vacys išvengė rūdžių. Jis žvelgia į pasaulį tyromis menininko vaiko akimis. Jis myli žmones, atidus jiems, jų vargams ir sėkmėms. Jis („atsiprašau“ šiandieninių skeptikų) gailestingas.


Aktorius Stasys Petronaitis (1932–2016)

Tikrai dėkingas esu V. Blėdžiui, kaip pirmajam savo mokytojui, kurio padrąsinimų man, kaimo berneliui, įžengusiam į tą stebuklų rūmą, vadinamą teatru, smalsiam, bet išsigandusiam, labai reikėjo. Gal giminingas kaimiečio kraujas, pasaulėjauta, jos paprastumas man padėjo jaukiau pasijusti tame mechanizme, tokiame pilname paslapčių, nežinios, efemeriškumo. Tai V. Blėdis savo pavyzdžiu įskiepijo supratimą, kad galima vaidinti didelius vaidmenis ir išlikti visam gyvenimui kukliam. Man atrodo, mes visi tokie ir likom – Miltinio ir Blėdžio mokiniai.


Aktorius Česlovas Pažemeckas (1937–2018)

Gyvenimas lėmė jį sutikti ir su juo dirbti apie dvidešimt metų. Jis buvo iš tų neramios ir gaivališkos natūros kūrėjų, kuriuos mes, dar jauni ir žali teatro pasaulio atstovai, kaskart atrasdavome vis iš naujo. Žavėjomės jo avantiūristiškai gracingu Voltore B. Džonsono „Volponėje“, šmaikštuoliu Arlekinu K. Goldonio „Melagyje“, elegantiškuoju sukčiumi Chlestakovu N. Gogolio „Revizoriuje“, tragišku Nikola Zadorožnu I. Franko „Pavogtoje laimėje“, unikaliu legendiniu Samoduku A. Vienuolio „Prieblandoje“ ir kitais nepakartojamais jo sukurtais personažais. Jis buvo tais tolimais metais, o ir vėliau, tarp tų pirmųjų Panevėžio teatro milžinų – B. Babkausko, J. Aleknos, K. Vitkaus, S. Kosmausko, D. Banionio, G. Karkos ir kitų, kurių dėka tada laikėsi Panevėžio teatras.

…Tada repetavom „Šiaudinę skrybėlaitę“. Masiulis vaidino Fadinarą. Jam reikėjo sakyti vieną frazę: „Nukinkykit!“ Jis neišlaiko šefo dvasinio teroro, vos tik išeina Fadinaras į sceną ir ištaria vienintelę frazę: „Nukinkykit!“, šefas ištardavo „Ne taip!“  ir prasidėdavo aiškinimai, tirados frazių: „Kaip ir kodėl? Ne taip“. Tas tęsėsi, berods, dvi savaites, kol Masiulis neištvėręs viską metė ir išbėgo iš scenos. Įsiviešpatavo mirtina tyla. Po atitinkamos pauzės padėtį ėmė normalizuoti Vaclovas Blėdis su Broniu Babkausku… Jie Algį įtaigiai įtikinėjo, kad ir jiems taip buvo, kad jie taip pat buvo „kalami prie kryžiaus“. Reikia kentėti. Žodžiu, „per kančias  į žvaigždes“. Algis grįžo ir kūrė žavius personažus iki tragiško Broniaus Babkausko išėjimo anapus saulės, 1975 m.


Aktorė Dalia Melėnaitė

Lipu laiptais su popieriaus lapu rankose, galvą panarinusi. Jame parašytas pareiškimas dėl išėjimo iš teatro. Priešais matau, lipa Vaclovas Blėdis. Jis pakėlė akis, pažiūrėjo į mane ir klausia:
– Dalia, kas atsitiko, ko tokia susirūpinusi, kas čia per lapas?
– Nešu pareiškimą, iš teatro išeinu …
Tada Blėdis ištraukė lapą man iš rankų, mostelėjo su juo per galvą ir griežtai pasakė:
– Nedrįsk tokių dalykų išdarinėti, kad daugiau taip nebūtų. Ir pradėjo ant laiptų stovėdamas plėšyti manąjį pareiškimą. Skuteliai krinta, aš stoviu … kažkas eina iš teatro žmonių pro šalį.
– Kas čia vyksta? Blėdis atsako, kad nieko. Taip pareiškimo ir nenunešiau … Tai buvo 1963-ieji.
Nuo ko viskas prasidėjo. G. Hauptmano „Vienišuose žmonėse“ repetavau pagrindinį vaidmenį – Aną Mar. Miltinis mane tada murkdė iki ašarų. O dar reikėjo išmokti skambinti pianinu. Groti mokė Antanas Belazaras. Sekėsi sunkiai: rankos prakaituoja, pirštai slysta, šokinėja nuo pianino klavišų. Kiek išmokstu, per repeticijas reikia sugroti, o ką išmokstu, užmirštu ir vėl iš naujo, o dar Miltinis:
– Ak tu, variotka. Nieko nemoki, žiopla.


Aktorė Gražina Urbonavičiūtė

Mano mokytojas ir režisierius, šviesios atminties Vaclovas Blėdis, kurio 100-ąsias gimimo metines minime baltais tulpių žiedais pasipuošusiame gegužyje, iš dabarties į būtąjį laiką pažvelgus, man primena Teatro rūpintojėlį su atsidūsėjimu: „Dievuli”, kurį dažnai kartodavo ir į kurį tilpo visi žmogiški jausmai, išskyrus vieną – Abejingumą.


Aktorius Enrikas Kačinskas

Teatre buvo du poliai – dangiškasis ir žemiškasis. Dangiškasis – tai Miltinis, o žemiškasis – Blėdis. Blėdis – tvirtai stovintis ant žemės, stipriai suvokęs savo žemiškąjį, žmogiškąjį pradą. Miltinis mus vedė į fantaziją, į kūrybą, kai tuo tarpu Blėdis mėgo globoti. Globoti, kaip tikras tėvas, kuris supranta jauną žmogų, kurį reikia prilaikyti, kad būtų rimtas, atsakingas ir garbingas. Miltinis leisdavosi į fantazijas, į padanges, į tikrus meninius atitrūkimus nuo kasdienybės, nuo buities.

Buvo du teatrai… Vienas skraidantis, padangėse, o kitas žemiškas, sodrus. Tai iliustruoja ir Vaclovo Blėdžio pastatymai, ir jo vaidmenys. Blėdis mėgo tikslumą, atidirbti, kaip reikia, buvo labai reiklus. Kartais beglobodamas per daug „suverždavo vadeles“. Gelbėjo nuo pakrikimo, nuo išsiblaškymo, taip sakant, jis atliko teatre tą vaidmenį, kuriam Miltinis neturėjo laiko… Teatras todėl ir buvo išskirtinis, kad vienas ruošė skrydžiui, o kitas neleido pamiršti, kad abiem kojom stovim ant žemės. Panevėžio teatrui buvo būdingas žmogiškumas ir gili filosofinė išraiška.


Aktorius Liubomiras Laucevičius

Panevėžio teatre aš buvau devynis metus. Nors pagrindinius užsiėmimus studijoje vedė Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis  studijoje taip pat dėstė. Jo vedami užsiėmimai aktorių parengimo studijoje – darbas su menamais dalykais ir pojūtiniai etiudai. Blėdis teatre turėjo ir kitą svarbų vaidmenį šalia Miltinio  – padėti Miltiniui kurti Panevėžio dramos teatrą. Jis buvo jungtis tarp J. Miltinio ir kolektyvo – direktoriaus, režisieriaus ir kolektyvo. Jis turėjo labai daug energijos, toks berniokiškai aktyvus, visur įsikišantis. Visgi svarbiausias jo vaidmuo būti jungtimi tarp aktorių ir J. Miltinio. Jei Miltinis pasakydavo aštresnį žodį (kartais pelnytai, kartais iš įtampos) ir aktorius norėdavo išeiti iš teatro, visada įsikišdavo Blėdis, sušvelnindavo įtampą, kuri  kildavo tarp aktoriaus ir Miltinio. Kalbėdavosi, aiškindavo, kol aktorius suprasdavo, kad tai spektaklio metu kilusi įtampa. Kartais ir pats sukeldavo įtampą, kai jam pasirodydavo, kad kažkas apie kažką taip pasakė …

Teatro vizija, mokymas, aktorių atrinkimas – Miltinio idėja. Bet Blėdis nukreipdavo  jo minčių ir užmanymų link, padėdavo įgyvendinti tas mintis ir idėjas. Miltinio vaidmuo teatre, neabejotinai, didesnis, bet Blėdis labai gerai, nors kukliai, tvarkydavo teatro reikalus, ir tai darydavo labai sumaniai. Šalia to, jis turėdavo iš Miltinio priimti visokius žaibus, pažeminimus, kuriuos jis sugebėdavo paversti juokais. Teatre tai buvo puikus tandemas.


Angelė Mikelinskaitė, Juozo Miltinio palikimo studijų centro vedėja

Pirmą kartą Vaclovą Blėdį pamačiau Panevėžio dramos teatro scenoje, berods 1983-aisiais, vaidinant jo legendinį vaidmenį Vienuolio „Prieblandoje“ Samoduką. Keistas, įdomus, ekspresyvus, charakterinis personažas, pulsuojantis tragikomiška gyvenimo pajauta, kuris buvo taip neatskiriamai suaugęs su jo atlikėju, kad įspūdis neišblėso iki šiol. Tai kažkas nenusakomo, taip stipriai įtraukiančio į veiksmą scenoje, kad atrodė, spektaklis tik su šio personažo pasirodymu ir  prasideda. Vaclovo Blėdžio Samoduke nepaprastai  įtikinamas ryšys tarp personažo ir aktoriaus, kuriame įtaigiai persipynė tragizmas ir komizmas, paprastumas ir tikrumas.

Po studijų pradėjau dirbti bibliotekoje, o po kelerių metų – Juozo Miltinio palikimo studijų centre. Čia man ir vėl teko susitikti su Vaclovu Blėdžiu. Tada ir įvyko pirmoji – akivaizdinė – pažintis su kažkada  matyto personažo įkūnytoju.

Vaclovas Blėdis  nuolat lankydavosi  režisieriaus namuose, kur 1996 m. jo autentiškame bute buvo įkurtas Juozo Miltinio palikimo studijų centras. Nuo pat centro įsikūrimo V. Blėdis buvo nuolatinis pagalbininkas ir konsultantas. Konsultuodavo atpažįstant ir aprašant  Juozo Miltinio asmeninius daiktus, padėdavo tvarkant teatro archyvą – atpažindavo nuotraukas. V. Blėdis visuomet atvykdavo tuo pačiu laiku, apie 10 val., o jeigu kur turėdavo užtrukti arba eidavo susitikti su Bibliotekos direktore – būtinai pranešdavo, kad atvyks vėliau. V. Blėdis, kaip režisieriaus testamento vykdytojas, rūpinosi ne tik tinkamu bičiulio Juozo Miltinio atminimo įamžinimu, tuo pat metu jam labai rūpėjo, kad tas paliktas atminimas būtų kuo plačiau pasiekiamas visuomenei, ypač „kad jaunimas pamėgtų“. Vienu žodžiu, reikėjo praplėsti patalpas, kuriose ką tik veiklą pradėjo autentiškame bute įsikūręs Miltinio centras. Derėjosi su J. Miltinio brolio Prano šeima, kai nepavyko, ieškojo kitų įmanomų būdų ir variantų. Ir čia jo užmojai kartais pranokdavo galimybes, atrodydavo, taip būti nerealu, bet kai tie neįmanomi dalykai virsdavo realybe, suprasdavai, kad V. Blėdžiui nėra neįmanomų dalykų. Nors tada jau buvo garbaus amžiaus, pravėręs duris, nepaisant to, kad kartais atrodydavo pavargęs, visada energingai pasisveikindavo, nedelsdamas laiko pasidėdavo daiktus ir tada prie reikalų – „šiandien bus Paryžius…“ Reikia suprasti, kad bus atrenkamos ir atpažįstamos nuotraukos iš to laiko… Nežiūrint metų skirtumo, kreipdavosi visada pagarbiai, mano Bitelės, ar Bitutės. Čia turbūt todėl, kad šis centras Miltinio testamentu buvo paliktas G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Taip Bibliotekos Direktorės Rimos Maselytės ir Vaclovo Blėdžio rūpesčiu buvo praplėstas autentiškas butas, įgyta ekspozicinė įranga ir įrengta nuolatinė ekspozicija „Juozo Miltinio gyvenimas ir teatras“. Energija, optimizmas, veiklumas ir visada ryžtingas nusiteikimas – jei tau uždaro duris, atviras lieka dar langas. Dėka šio charakterio bruožo Vaclovas Blėdis sugebėdavo rasti kontaktus su valstybės ir vyriausybės pareigūnais, įtakingais žmonėmis.

Anuomet Vaclovas Blėdis mėgdavo susitikti ir su lankytojų grupėmis, kurios atvykdavo į režisieriaus namus, tapusius jau Juozo Miltinio palikimo studijų  centru. Sustodavo taksi, ir matydavai, kad kartais Blėdis išlipdavo visiškai nuvargęs. Apimdavo nerimas, kaip jis čia dar sudalyvaus tame susitikime, kaip bendraus su grupe žmonių. Pravėręs duris ir pamatęs tas jo laukiančias akis jis persimainydavo, visas atgydavo, rodos, kad kažkas netikėtai jį vėl užliedavo energija, ir jis užburdavo klausytoją pasakojimais ir legendomis apie Miltinį, apie teatrą. Taip gali tik profesionalus aktorius. Kokiu jis ir išliko.

Įsiminė ir 1999 m. rugsėjo 3 d., kai jau įgytose ir atnaujintose Miltinio centro patalpose, minint 92-ąjį režisieriaus gimtadienį, Lietuvos visuomenei buvo atvertos naujai įrengtos J. Miltinio palikimo studijų centro erdvės, vyko naujos ekspozicijos „Juozo Miltinio gyvenimas ir teatras“ pristatymas. Susirinko vyriausybės ir valdžios atstovai, menininkai, teatralai, miesto bendruomenė, pagrindinį žodį turėjo tarti Vaclovas Blėdis. Jau renginio pradžia, bet Blėdžio vis nėra. Visi laukia, žvalgosi ir staiga prie Algirdo g. 54 namo sustoja taksi, iš jo paskubomis išlipa Blėdis, dar vis su jam būdinga nuotaika, bet kartu ir susimąstęs, pasiteisina, kad užtruko, nes buvo aktoriaus Jono Aleknos paminėjime Muzikiniame teatre. Tą popietę dar su visais pasibuvo, pasišnekučiavo, padėkojo visiems už bendradarbiavimą. O po visko, vis dar nesulaikomas (nepavyko atkalbėti net žmonai Nijolei) išvažiavo į žemiečio, mokslo draugo, kolegos paminėjimo metinių užbaigtuves. Lyg skubėdamas pabaigti tik jam vienam žinomus visus darbus, atlikti visus įsipareigojimus. Tai buvo paskutinis jo apsilankymas Miltinio namuose. Rytą sužinojome, kad V. Blėdis ligoninėje, o rugsėjo 8 d. jis mus paliko visam laikui.