Gimė 1967 m. balandžio 5 d. Mediniuose, Pasvalio r. Gyvena Panevėžyje.

1973–1976 m. mokėsi Pasvalio r. Vidugirių pradinėje mokykloje, 1976–1981 m. – Pasvalio r. Saločių vidurinėje mokykloje. 1984 m. baigė Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Studijavo Lietuvos kūno kultūros institute.

Pasiekimai. 3 kartus Lietuvos čempionė: grupinių lenktynių 50 km (1983) ir 70 km (1986), 25 km komandinių lenktynių (1983, su Panevėžio komanda). SSRS čempionė: 50 km komandinių lenktynių (1984, 1985, su „Dinamo“ komanda; 1987, 1988, su SSRS rinktine), 70 km grupinių lenktynių (1987), 80 km grupinių lenktynių (1984, 1988), žiedinių lenktynių (1987), daugiadienių komandinių lenktynių (1983–1985, su „Dinamo“ komanda). SSRS vicečempionė: 25 km pavienio starto (1988), daugiadienių individualiųjų lenktynių (1988). SSRS čempionatų bronzos medalininkė: 50 km komandinių lenktynių (1983, su Lietuvos rinktine), daugiadienių individualiųjų lenktynių (1983, 1987). 1988 nugalėjo SSRS taurės varžybų 87 km grupinėse lenktynėse. Pasaulio 50 km komandinių lenktynių (1989 Šamberi, Prancūzija) čempionė (su SSRS komanda), 54 km komandinių lenktynių (1988 Gentas, Belgija) vicečempionė (su SSRS komanda), 5 vietos 50 km komandinėse lenktynėse (1992 Valensija, Ispanija) laimėtoja (su Lietuvos komanda). XXIV olimpinių žaidynių (1988 Seulas, Pietų Korėja) 82 km grupinėse lenktynėse pelnė bronzos medalį (su SSRS komanda), XXV olimpinių žaidynių (1992 Barselona, Ispanija) 81 km grupinėse lenktynėse užėmė 18 vietą.

L. Zilporytė – pirmoji lietuvė, dalyvavusi prestižinėse lenktynėse „Tour de France“ Prancūzijos keliais ir pirmoji Lietuvos dviračių sporto atstovė – olimpinių žaidynių dalyvė.

Treneriai: Antanas Daubaras (pirmasis), Valerijus Konovalovas.

1999–2005 m. Panevėžyje buvo rengiamos L. Zilporytės vardo taurės tarptautinės daugiadienės dviračių lenktynės.

„Seule pasiekiau pačią svarbiausią savo pergalę, kuri suteikė daug džiaugsmo. Tai buvo atpildas už visas sunkaus sezono kančias, patirtą neteisybės nuoskaudą. Gerai žinojau: jei olimpiadoje nelaimėsiu medalio, – būsiu sugniuždyta, man dviračių sporte nebus gyvenimo. Kartu su kambario drauge charkoviete Valentina Jevpak (ji olimpiadoje buvo penkta) aš meldžiausi, prašiau Dievo pagalbos. Seulas man buvo tarsi miražas, visą dėmesį sutelkiau savo svarbiausioms metų varžyboms, aplinkui nieko nemačiau, prisimenu tiktai savo startą ir apdovanojimą, kai man buvo užkabintas medalis.“ (Iš: Marcinkevičiūtė, Marytė. Mes ne pėsti, mes – važiuoti. Vilnius, 1998, d. 1, p. 151)