Tarpukario Panevėžys – Lietuvos karaimų kultūros centras

2026-07-20 // Rasa Ošlapienė

Panevėžio karaimų bendruomenės nariai skaito spaudą. Iš kairės: Simonas Tinfavičius, Imanuelis Grigulevičius, Leonas Čaprockas, Rapolas Grigulevičius. Panevėžys. Apie 1934 m. PAVB, Devoros Grigulevičienės skaitmeninis archyvas

Tarpukariu Panevėžys buvo pagrindinis Lietuvos karaimų kultūros centras. Jame veikusi bendruomenė – vienintelė karaimų bendruomenė tuometinėje Lietuvoje. 1919–1939m., Vilniaus kraštui priklausant Lenkijai, Lietuvos karaimai buvo atsidūrę dviejose valstybėse: Lietuvoje jie gyveno Panevėžyje, Naujamiestyje, Biržuose ir Pasvalyje, o Lenkijoje – Vilniuje ir Trakuose.

Pristatome apie 1934 m. darytą fotografiją, kurioje užfiksuoti Panevėžio karaimų bendruomenės nariai, skaitantys žurnalus. Iš kairės sėdi: Simonas Tinfavičius, Imanuelis Grigulevičius, Leonas Čaprockas ir Rapolas Grigulevičius. Pastarasis rankose laiko žurnalą „Karaj awazy“ („Karaimų balsas“). Kokius leidinius skaito kiti fotografijoje įamžinti vyrai, galime tik spėlioti – galbūt Panevėžyje pradėto leisti žurnalo „Onarmach“ („Pažanga“) numerį.

Rapolas Grigulevičius buvo vienas aktyviausių tarpukario Panevėžio karaimų bendruomenės narių – draugijos „Onarmach“ steigėjas ir pirmininkas, taip pat Panevėžio, vėliau Lietuvos karaimų draugijos valdybos narys. Jis rūpinosi kultūrine veikla, karaimų etnografinio paveldo išsaugojimu ir ryšiais su tautiečiais Trakuose bei Lucke.

1931 m. Lucke (tuo metu Lenkija) karaimų tautos patriotas ir kultūros veikėjas Aleksandras Mardkovičius pradėjo leisti žurnalą karaimų kalba „Karaj awazy“. Iki 1938 m. buvo išleista 12 numerių. Tai buvo daugiau literatūrinės pakraipos žurnalas, bet jame buvo skelbiama ir informacinė medžiaga. A. Mardkovičius palaikė ryšius su Panevėžio karaimais – informacija iš Panevėžio į Lucką buvo siunčiama per Rygą. Būtent šio žurnalo puslapiuose šiandien galime sužinoti, kuo gyveno ir domėjosi Panevėžio karaimų bendruomenė iki 1934 m., kol buvo pradėtas leisti žurnalas „Onarmach“.

Žurnalo „Onarmach“buvo išleisti trys numeriai – 1934, 1938 ir 1939 m. Oficialus leidėjas buvo Lietuvos karaimų draugija, o redaktorius – Mykolas Tinfavičius, tuomet gyvenęs Kaune ir studijavęs teisę. 1939 m. numerio redaktorius – Jahonadavas Rajeckas. Pirmieji du žurnalo sąsiuviniai buvo padauginti šapirografu, trečiasis išspausdintas Panevėžio spaustuvėje „Vilnis“. Pagrindinis žurnalo leidimo tikslas – išsaugoti gimtąją karaimų kalbą. „Onarmach“ spausdino karaimiškus tekstus, taikydamas lietuvių kalbos rašmenis ir fonetiką. Žurnalui rašė panevėžietis Danielius Čaprockis (Čaprackas), poetas Jokūbas Maleckas, trakiškis Simonas Kobeckis, vilnietis Abraomas Šišmanas ir kiti. Leidinyje buvo rašoma apie svarbiausius karaimų bendruomenių įvykius, istoriją ir kultūros paveldą, taip pat spausdinama karaimų autorių poezija, proza ir moksliniai straipsniai.

Ši fotografija primena, kad tarpukario Panevėžio karaimų bendruomenė buvo ne tik aktyvi visuomeninio gyvenimo dalyvė, bet ir svarbi karaimų kalbos bei kultūros puoselėtoja. Žurnalai „Karaj awazy“ ir „Onarmach“ šiandien yra vertingi istorijos šaltiniai, liudijantys bendruomenės pastangas išsaugoti savo tapatybę, kalbą ir kultūrinį paveldą. Jie leidžia pažinti kasdienį Lietuvos karaimų gyvenimą ir primena, kad net nedidelė bendruomenė gali palikti reikšmingą pėdsaką šalies kultūros istorijoje.

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

2026-07-132026-07-13

Slapukų sutikimo forma