Artėja rugsėjo 29-oji – Mykolinės – šv. Mykolo vardo diena. Mažosios Lietuvos kaimuose ir dalyje Žemaitijos Mykolines dar vadindavo Dagos (derliaus, brandos) švente arba tiesiog Dagotuvėmis. Nuo seno lietuviai iki šios dienos stengdavosi baigti bulviakasį. Bulviakasis – lietuvių talkos paprotys. Tradiciškai prasidėdavo rugsėjo viduryje ir baigdavosi iki Mykolinių. Po talkos būdavo vaišinama bulvių plokštainiu, avienos patiekalais, naminiu alumi ir gira. 20 a. 4–5-ame dešimtmetyje merginos mėgdavo talkininkauti dėl patalkių – šokių ir žaidimų po vakarinių vaišių. Į patalkį pasišokti ateidavo ir aplinkinių kaimų vaikinai.

Nuotraukoje – bulviakasio talkininkai Norkviečių (Šakių r.) kaime su tam kraštui būdingais darbo įrankiais. Talkininkus įamžino ir pats įsiamžino mokytojas Bronislovas Žiaunys (1899–1973), tuomet dirbęs Norkviečių pradinės mokyklos vedėju. B. Žiaunio dukra Silvija Žiaunytė-Vilkončienė savo atsiminimuose apie tėvą rašo, kad „jis turėjo tam metui tobulą fotoaparatą, statomą ant trikojo ir suteikiantį galimybę fotografuotis net ir jam pačiam su būriu pageidaujančių. Fotografas pats ir nuotraukas padarydavo.“ (PAVB, Vytauto ir Silvijos Vilkončių šeimos fondas F154-74)

B. Žiaunys kilęs iš Subačiaus (Kupiškio r.) miestelio. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje (1911–1914), lankė Panevėžio vasaros mokytojų kursus (1920, 1921), mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje (1924–1926). Mokytojavo Panevėžio krašte, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose. Buvo vienas pirmųjų Subačiaus fotografų, pirmas miestelyje įsigijo radijo aparatą ir motociklą. Dirbdamas įvairiose Lietuvos vietose ir keliaudamas motociklu, įamžino daug gražių akimirkų, atspindinčių mūsų krašto žmonių gyvenimą.

Šiais laikais bulviakasis prasideda žymiai anksčiau ir talkos dar kartais rengiamos, bet patalkio papročių nebeliko. Jie nunyko 20 a. viduryje, kolektyvizavus Lietuvos žemės ūkį. Tik išlikusios fotografijos mums padeda pažvelgti į praeitį.