Gimė 1976 m. kovo 31 d. Klaipėdoje. Gyvena Italijoje.

1984–1986 m. mokėsi Klaipėdos 12-oje vidurinėje mokykloje, 1987–1991 m. – Klaipėdos 15-oje vidurinėje mokykloje. 1994 m. baigė Panevėžio 19-ąją vidurinę mokyklą.

Pasiekimai. SSRS sporto meistrė (1990). 1995–2003 Lietuvos olimpinės rinktinės narė. Baltijos šalių sporto žaidynių (1993, Estija) 25 km komandinių dviračių lenktynių laimėtoja. 2 kartus Europos jaunimo (iki 23 m.) 3 km individualiųjų persekiojimo lenktynių treku (1997 Berlynas, Vokietija, 1998 Ščecinas, Lenkija) čempionė. Europos jaunimo čempionate (1998 Upsala, Švedija) 16 km pavienio starto lenktynėse plentu pelnė sidabro, pasaulio čempionate (1999 Berlynas, Vokietija) 3 km individualiosiose persekiojimo lenktynėse treku bronzos medalius, 1998 ir 1999 laimėjo Pasaulio taurės 3 km individualiąsias persekiojimo lenktynes treku. XXVI olimpinių žaidynių (1996 Atlanta, JAV) treko 3 km individualiosiose persekiojimo lenktynėse užėmė 6 vietą, XXVII olimpinėse žaidynėse (2000 Sidnėjus, Australija) – 11 vietą.

Apdovanojimai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio (1996) ir 4 laipsnio (1999) ordinai.

Treneriai: Juozapas Paulauskas, Antanas Jakimavičius.

Geriausiai olimpiadoje jaučiasi jauni nepripažinti sportininkai, debiutantai. Iš jų niekas nieko nesitiki. Prie tokių laimingųjų buvo galima priskirti ir mūsų dviratininkę iš Panevėžio Rasą Mažeikytę, žavią dvidešimtmetę, kurią gatvėje sutikęs palaikytum aktore ar manekene, tik ne iki juodo prakaito keliuose „ariančia“ dviratininke. Olimpines normas ji įvykdė, bet treneriai į Atlantą ją atsivežė ne kovoti dėl aukštų vietų, o paprasčiausiai – kad pasisemtų patyrimo ateičiai. Čia suvažiuoja sporto žvaigždės, o Rasa tos sportinės šlovės neturėjo anei spindulėlio <…>.

<…> lenktyninkės [R. Mažeikytė ir prancūzė M. Clignet] šoka iš starto labai tiksliai. Prancūzė iš karto išvysto pragarišką greitį, patį didžiausią iš visų iki tol startavusių lenktynininkių, tačiau geltonas Rasos „Corim“, greičiau panašus ne į dviratį, o į raketą, atkakliai laikosi netoliese. <…>

Kai ji lekia pro tribūnas, matau nuovargio ir kančios iškreiptą veidelį. „Eina! Rasa!“ – šaukiam nelabai tikėdami sėkme. Pati R. Mažeikytė prisipažins, kad baigiant antrą kilometrą buvo pats sunkiausias momentas: „Vajėzau, pagalvojau, dar visas kilometras, o man taip pakirto kojas…“ Ir vis dėlto ši mergaitė nežinia iš kur pasisėmė jėgų ir nugalėjo nuovargį. Skriedama paskutinį kilometrą, kai pastangos atrodė beviltiškos, Rasa sustabdė tą vis didėjantį laiko intervalą ir likusius tūkstantį metrų nuvažiavo tik 2,3 sek. blogiau už prancūzę. Nekilo nė mintis, kad finišuodama Marion gali aplenkti mūsiškę visu ratu. Rasa distanciją nuvažiavo per 3:42,129, antrą kartą per dvi dienas pagerindama Lietuvos rekordą!..

O kaip su žadėta 6-a vieta? Septintą Rasa jau turi „kišenėje“ <…> Dabar viską lems paskutinis važiavimas, kur susikaus dvi žvaigždės – dabartinė pasaulio rekordininkė, puikios sportinės formos italė Antonella Belluti, tik vakar pagerinusi olimpinį rekordą, ir austrė K. Watt, kaip minėjau, Barselonos olimpinė čempionė. <…>

Po starto nedidelė, bet aktyvi lietuvių kolonija pradėjo isteriškai „sirgti“ už italę, ir tai visai supainiojo greta sėdinčius žiūrovus. Antonella ir be mūsų pagalbos nuskriejo kaip nutrūkusi… Australė pirmą kilometrą nuvažiavo 2 sek. lėčiau už mūsų R. Mažeikytę, o įveikiant antrąjį kilometrą tas skirtumas sumažėjo iki 1 sekundės. Nežinia, kuo būtų pasibaigusios tos neakivaizdinės lenktynės, – gal vis dėlto Rasos naudai, nes paskutinį savo kilometrą ji nulėkė puikiai. Tačiau į chronometrus žiūrėti nebereikėjo: italė, įsibėgėjusi pasaulio rekordo tempu, aplenkė Kathryn visu ratu ir… australei teko sustoti nebaigus distancijos. Olimpinė čempionė pralaimėjo mažajai lietuvaitei – jai atiteko, kaip ir buvo įsitikinusi, šeštoji vieta. (Iš: Tapinas, Laimonas. Karštos dienos Atlantoje. Vilnius, 1997, p. 89–92)