Gimė 1962 m. gegužės 6 d. Upytėje, Panevėžio r. Gyvena Panevėžyje.

1969–1977 m. mokėsi Panevėžio r. Upytės aštuonmetėje, 1977–1980 m. – Panevėžio r. Naujamiesčio vidurinėje mokykloje, 1983 m. baigė Panevėžio prekybos mokyklą.

Pasiekimai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų lengvosios atletikos rekordininkė: bėgimo 100 m (2007), 200 m (1995), 400 m (1996), 1500 m (2000), 3000 m (1997) ir 5000 m (2000); disko metimo (2007), 3 kg rutulio stūmimo (2008). Uždarų patalpų rekordininkė: bėgimo 100 m (2000), 800 m (1998), 1500 m bėgimo (2000), 3000 m (1997), 3 kg rutulio stūmimo (2008). SSRS lengvosios atletikos čempionė (1989). Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionė: 3 kartus 800 m ir 1500 m (1993 Dublinas, Airija, 1995 Valensija, Ispanija, 1997 Ričionė, Italija) bei 3000 m bėgimo (1993 Dublinas). Vicečempionė: po 2 kartus 400 m (1995 Valensija, 2001 Balstogė, Lenkija) ir 800 m bėgimo (1999 Lisabona, Portugalija, 2001 Balstogė). Europos lengvosios atletikos čempionatų 3000 m (1997 Ričionė) ir 400 m (1999 Lisabona) bėgimo bronzos medalio laimėtoja. Pasaulio lengvosios atletikos 400 m bėgimo čempionė (1994 Berlynas, Vokietija), 400 m ir 1500 m bėgimo vicečempionė (1998 Madridas, Ispanija), 800 ir 1500 m bėgimo bronzos medalininkė (1994 Berlynas). 1500 m (1996) ir 5000 m (2000) bėgimo pasaulio rekordininkė. IX–XII parolimpinių žaidynių prizininkė: 1992 Barselonoje (Ispanija) 800, 1500 ir 3000 m bėgimo varžybose pelnė sidabro medalius, 400 m – bronzos medalį; 1996 Atlantoje (JAV) 800 ir 1500 m bėgimo varžybose – bronzos medalius; 2000 Sidnėjuje (Australija) 400 m bėgimo varžybose užėmė 4 vietą, 5000 m – 6 vietą ir pasiekė pasaulio rekordą; 2004 Atėnuose (Graikija) 200 m – 6 vietą. 1994 Lillehammerio (Norvegija) žiemos parolimpinių žaidynių slidinėjimo varžybose užėmė 8 vietą.

Apdovanojimai: Kūno kultūros ir sporto departamento medalis „Uż aukštus sporto pasiekimus“ (1992, 1996), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinas (1996), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Kilnaus sportinio elgesio garbės diplomas (2007).

Treneriai: Gintaris Audickas (pirmasis), Sergejus Sokolovas.

„Vis dar jaučiuosi tarsi kažkokiame nesibaigiančiame sapne, – kalbėjo Barselonos triskart parolimpiados vicečempionė, – visiškoje nerealybėje. Ir kai pagalvoju, kad viso to – nei kelionės į Barseloną, nei medalių galėjo nebūti, vėl užlieja nelabai geri prisiminimai. Ir aš pati patekau į Lietuvos parolimpiečių sąrašą gana netikėtai. Niekas iš manęs, tarsi kokios Pelenės, jokių didelių pergalių nesitikėjo, o ir aš pati apie kokius nors medalius nė svajoti nesvajojau. O kai dar paaiškėjo, jog dėl vietų delegacijoje stokos į Barseloną negalės vykti mano treneris ir lyderis-vedlys Sergejus Sokolovas (štai tokie dalykai dėjosi prieš išvykstant į žaidynes!), tada ir visiškai nusileido rankos. O reikėjo treniruotis, ruoštis. Sergejui siūlė važiuoti su turistų grupe, o paskui ta grupė iš viso neišvažiavo. Po ilgokai trukusio nervų karo, treneriui pagaliau laimingai atsirado vieta delegacijoje. Tik jis pats turėjo lėkti į Maskvą Ispanijos ambasadon gauti vizą. Visur bėgte, griūnant, visur tampant nervus. Ir visa tai prieš varžybas, apie kurias jokio supratimo neturėjau. Nei apie jas, nei apie varžoves. Dar vieną smūgį gavau nuvažiavusi. 300 m bėgimo protokoluose prieš įvykstant varžyboms, mano pavardė buvo įrašyta pati paskutinė, pačiu blogiausiu laiku. Pagaliau ir man užvirė pyktis, pagimdęs didžiulį norą įrodyti, jog mes važiavome į žaidynes ne veltui, ne pasivažinėti, o dalyvauti, garsinti Lietuvą, Panevėžį, savo įmonę, savo drauges ir draugus, atsidėkoti jiems, padėjusiems man sunkią valandą. Noras balsiai visiems pasakyti ir savo rezultatais įrodyti, kad visas tas šurmulys „važiuosi – nevažiuosi“ prieš išvykstant nieko bendro nei su sportu, nei su tikru žmogiškumu neturėjo, o tebuvo tik šurmulys, man tikrai padėjo rungtyniauti žaidynėse. O labiausiai padėjo treneris ir vedlys – lyderis Sergejus. Be jo tikrai nebūčiau nė vieno medalio parsivežusi. Dabar – keturi. Visi labai sunkūs. Ir brangūs. 200 m nuotolyje buvau ketvirta. Tada treneris ir pastebėjo, jog varžovės ir jų vedliai gudrauja, tempdami savo vedamąsias už rankos. Labiausiai vertinu savo sidabro medalį 800 m nuotolyje, kur ir „aukso“ laimėtoja ispanė S. Marta, ir aš gerokai viršijome ir pasaulio, ir olimpinį rekordus. <…> Didžiausias įspūdis – nepakartojama žaidynių nuotaika, 40 tūkstančių žiūrovų, kurie vienodai karštai ir draugiškai palaiko visus sportininkus, pasiryžusius mesti iššūkį likimui, nelaimėms, pasiryžusius rungtyniauti, o paskui džiaugtis gyvenimu taip, kaip mes, deja, džiaugtis dar nemokame. Gal išmoksime.“ (Iš: Panevėžio balsas. 1992, rugs. 18, p. 1)

Treneris Sergejus Sokolovas pasakojo, kad kelionė į Lilehamerį sekėsi gerai, Osle juos pasitiko „Volvo“ firmos atstovai, ir jie komfortabilia automašina per 2 valandas pasiekė Lilehamerį. Apsigyveno iš pažiūros labai paprastame namuke olimpiniame kaimelyje. Namuko pirmajame aukšte buvo virtuvė, poilsio kambariai, antrajame aukšte kiekvienas sportininkas turėjo po atskirą kambarį. Valgykloje – švediškas stalas, tačiau, pasak Sergejaus, įtampa buvo tokia didelė, kad ir valgyti nesinorėjo.

Slidinėjimo trasa buvo taip pat sudėtinga, kaip ir didžiojoje Olimpiadoje, treniruotėms laiko buvo skirta mažokai, ir jas įveikti žmonėms su negalia buvo nelengva. Tačiau Sigita Kriaučiūnienė ir marijampolietis Saulius Leonavičius ją įveikė. Sigita, šliuožusi 5 km klasikiniu stiliumi, užėmė 8-ąją vietą <…> (Iš: Panevėžio balsas. 1994, kovo 29, p. 2)

Sigitai brangiausias medalis yra pirmasis, Barselonos parolimpinėse žaidynėse iškovotas sidabras 1500 metrų distancijoje. Taip pat labai brangus ir Atlantoje iškovotas medalis, kai buvo pagerintas pasaulio rekordas. „Barselonoje netikėjau, kad iškovojau olimpinį medalį. Net Sergejaus paklausiau, at tikrai man duos medalį“, – sakė S. Markevičienė. (Iš: Panevėžio rytas. 2000, spal. 9, p. 12)