Gimė 1966 m. liepos 6 d. Panevėžyje.

1983 m. baigė Panevėžio 14-ąją vidurinę mokyklą, 1983–1985 m. mokėsi Panevėžio 24-oje profesinėje technikos mokykloje.  1992 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą.

Pasiekimai. Ringe kovėsi 380 kartų, laimėjo 340 kovų. 7 kartus Lietuvos (1986, 1988, 1990, 1991, 1993, 1995, 1996) ir Europos (1993 Bursa, Turkija) vyrų bokso čempionas, pasaulio čempionatų sidabro (1993 Tamperė, Suomija) ir bronzos (1995 Berlynas, Vokietija) medalininkas. XXV olimpinėse žaidynėse (1992 Barselona, Ispanija) užėmė 6–8 vietas, XXVI olimpinėse žaidynėse (1996 Atlanta, JAV) – 9–16 vietas. Dalyvavo Lenkijos (su Bialystoko Gvardijos ir Poznanės Olimpijos klubais) ir Vokietijos (su Šverino klubu) komandiniuose čempionatuose.

Vienas Vitalijaus Karpačiausko taurės, dėl kurios varžomasi tarptautiniame bokso turnyre Panevėžyje, steigėjų (1998).

Apdovanojimai: Geriausias Lenkijos boksininkas (1992). Lietuvos metų sportininkas (1993). Lietuvos tautinio olimpinio komiteto medalis „Už nuopelnus olimpizmui“ (2016). 2 laipsnio medalis „Už nuopelnus Panevėžio sportui“ (2016).

Treneriai: Julius Kibas (pirmasis), Algirdas Šocikas, Henrikas Virpšas, Nikolajus Jerofejevas.

Barselonos olimpinės bokso varžybos vyko Badalonos „Joventut“ sporto rūmuose. <…>

Pirmas iš Lietuvos boksininkų į ringą išėjo Vitalijus Karpačiauskas. Liepos 26 dieną burtai jam lėmė susitikti su patyrusiu rusu Andrejumi Pestriajevu. <…>

Vitalijus Karpačiauskas įveikė savo varžovą iš Rusijos rezultatu 9:4. Kai ringo teisėjas iš Dominikos Respublikos Juanas Torresas iškėlė panevėžiečio ranką, tribūnose kilo plojimų audra. <…>

Vitalijaus laukė dvikova su amerikiečiu Pepe Reilly. Dėl JAV bokso autoriteto kiekvieną šios šalies boksininką, einantį į ringą gaubia stiprumo aureolė. Pepe‘s Reilly‘o akcijas kėlė ir jo įspūdinga pergalė per pirmą turą prieš ispaną Viktorą Baute Montanezą. Bet Vitalijus Karpačiauskas suvystė amerikietį kaip mažą vaiką 16:5.

– Mums, stambių tarptautinių varžybų naujokams, kiekviena dvikova lyg loterija, – sakė Vitalijus. – Varžovo nepažįsti, nežinai nei ką jis moka ir gali, nei ko negali. Viską turi atrasti ringe. <…>

O ringas vis labiau kvepėjo laurais… Rugpjūčio 3 dieną prasidėjo ketvirtfinalių kovos. Tą dieną ringas Vitalijų Karpačiauską suvedė su Tailando čempionu Arkomo Chenglai. „Stiprus, bet įveikiamas, – sakė apie tailandietį Nikolajus Jerofejevas. – Mūsų Vitalijus techniškesnis ir galvotesnis.“

Vitalijus Karpačiauskas šią lemtingą dvikovą pradėjo daug žadančiomis atakomis. Jis nedavė savo varžovui laiko žvalgybai ir pirmus du raundus akivaizdžiai diktavo jam savo sąlygas, vertė daugiau galvoti ne apie puolimą, o apie gynybą.

Trečią raundą panevėžietis buvo kiek lėtesnis. Kam rizikuoti, jei kova, atrodo, jau laimėta? Nedaug kas abejojo, kad nugalėjo Karpačiauskas, ir tada kai gongas paskelbė trečiojo raundo pabaigą. Bet ringo teisėjas Tomislavas Papakas iškėlė Arkomo Chenglai ranką… Pergalė jam buvo pripažinta rezultatu 9:6. Vitalijui ringas susvyravo po kojom: negali šitaip būti, jei yra teisybė pasaulyje. Visi, kurie palaikė Lietuvos boksininką, šoko protestuoti. Bet teisėjų sprendimas buvo galutinis ir neapskundžiamas. (Iš: Lietuva sugrįžo. Vilnius, 1994, p. 48–50)

Apie olimpinį medalį, atimtą iš Vitalijaus, daug rašė mūsų spauda <…> Nikolajus Jerofejevas sakė: „Nagrinėjant šią dvikovą, nekyla jokių abejonių, kad Vitalis ją išlošė, kaip sakoma, be žodžių. Buvo pranašesnis visais požiūriais. Vitalis ir pats žinojo, kad laimi. Bet teisėjai susitikimą įvertino 6:9 jo nenaudai. Negražiai išėjo. Na, bet turint omeny, kad Tailando karalius teisėjus priima iš tiesų karališkai… Galima pasiguosti tik tuo, kad Arkomą Chenglajų pusfinalyje akivaizdžiai sumušė airis MCCaruto. Indra Karpačiauskienė šią kovą matė per TV. „Kai teisėjai atėmė iš Vitalio bronzą, man buvo juoda diena. Ne tas žodis – nevilties diena. Bet tą patį vakarą jis paskambino man: neliūdėk, sako, visaip būna… Pats jautėsi nekaip, o mane guodė. Toks jis žmogus…“ (Iš: Vanagas, Rimantas. Gongo dūžiai. Vilnius, 1995, p. 39)

[Atlantoje] iš visų Lietuvos sportininkų, patekusių į olimpinius dešimtukus nelaimingiausias, ko gero, jautėsi boksininkas Vitalijus Karpačiauskas. <…> Vitalijus atvažiavo labai gerai pasirengęs <…>. Ir mažai kas žinojo, kad prieš pat olimpiadą Vitalijus Druskininkų stovykloje įsitaisė peritą – dešinės rankos peties uždegimą. Iš pradžių manė – niekai, – pašildys, pateps, ir praeis. Deja, uždegimas laikėsi. <…> V. Karpačiauskas negalėjo smūgiuoti šoninių smūgių, tik priekinius<…>

Ir vis dėlto žiūrėdamas į Vitalijų ringe, kovojantį su Afrikos čempionato finalininku H. Mzonge, negalėjai įtarti, jog lietuvio ranka traumuota. <…> V. Karpačiauskas tuojau užsuko tokį tempą, tokią smūgių karuselę, kad afrikietis, regis, ėmė nebesuprasti, iš kur jie pilasi. Teisėjai juos fiksavo sąžiningai – 1:1, 2:1, 4:1, 6:1. Vitalijus vienodai gerai rinko taškus tiek iš artimos kovos, tiek iš distancijos. Pabaigoje tanzanas visai užduso, ir Karpačiausko pergalė rezultatu 9:1 niekam nekėlė abejonių.

Taip Vitalijus pateko į aštuntfinalį tarp šešiolikos boksininkų ir turėjo susitikti su kitu Afrikos atstovu – Cameliu Chateriu iš Tuniso. <…>

Deja, atsitiko tai, ko salėje turbūt nesitikėjo nė vienas žmogus. Vos spėjo užgesti šviesa, vos teisėjas davė komandą pradėti, o V. Karpačiauskas… jau gulėjo ant grindų! Tiesa, jis tuojau pašoko, bet, matyt jo stovėsenoje, jo akyse teisėjas įžvelgė kažką tokio, kas leido jam nutraukti susitikimą ir paskelbti C. Charterio pergalę aiškia persvara. O buvo praėję vos 14 sekundžių! Lietuvis, rengdamasis atakai, vieną sekundės dalelytę „atsidengė“, o C. Charteris tuo metu smūgiavo. „Smūgis buvo labai stiprus ir tikslus – į pačią pasmakrę. Aš mačiau labai aiškiai, – pasakojo susikrimtęs kaip ir mes Danas Pozniakas. – Kad šitaip visiškai kvailai pralaimėtų toks talentingas ir mąstantis boksininkas!..“ <…>

Vitalijui atiteko viso labo 9–16 vieta. Gal kitą, pradedantį atletą toks rezultatas ir patenkintų, bet ne V. Karpačiauską. Ir tą vėlų vakarą po varžybų užsukęs į „McDonald‘s“ kavinę pamačiau, ko gero, pačius nelaimingiausius žmones pasaulyje – Vitalijų ir jo trenerį. Jie sėdėjo ir kažką kramtė tylėdami, nieko aplink nematydami, įbedę akis į stalą…“ (Iš: Tapinas, Laimonas. Karštos dienos Atlantoje. Vilnius, 1997, p. 102–104)