Parodos turinys
![Vladas Mironas. Iš: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. [Sudarytoja Vilma Bukaitė]. [Vilnius], [2006], p. 1–3](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2017/07/03-1.jpg)
Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono istorinis portretas įasmenina XX a. pirmosios pusės Lietuvos inteligentiją, jos pastangas kurti valstybę bei atskleidžia sudėtingą aktyvių visuomenės veikėjų likimą valstybės okupacijos metais. Vladas Mironas – lietuvybės gaivintojas, dvasininkas, svarbus visuomenės veikėjas, politikas, padėjęs kurti nepriklausomos Lietuvos pagrindus. Už nuopelnus Lietuvai signataras 1930 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu ir Italijos Karūnos III laipsnio ordinu, 1932 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu, 1935 m. – „Jaunosios Lietuvos“ Trijų Liepsnų I laipsnio ordinu, 1938 m. – Gedimino I laipsnio ordinu.
Svarbiausios biografijos ir veiklos datos
V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje, Panemunio valsčiuje, Rokiškio apskrityje pasiturinčio ūkininko Zigmo Mirono šeimoje.
Baigęs Panemunio pradinę mokyklą 1892 m. studijavo Mintaujos gimnazijoje, bet atsisakė melstis rusiškai ir 1896 m. iš jos buvo pašalintas.
1897–1901 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, iki 1904 m. studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Grįžęs į Vilnių, iki 1907-ųjų dirbo kapelionu privačiose vietos mokyklose. Vėliau klebonavo Choroščėje Lenkijoje, Valkininkuose ir Dauguose.
V. Mironas, atstovaudamas ne itin gausiai Vilniaus bendruomenei, 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. 1917–1918 m. buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 1929–1938 m. dirbo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu brigados generolo teisėmis ir ėjo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios rektoriaus pareigas. 1938–1939 m. paskirtas Lietuvos Respublikos Ministru pirmininku, vadovavo Lietuvos vyriausybės kabinetams, ėjo ir žemės ūkio ministro pareigas. Jis taip pat – Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinės katalikų partijos kūrėjas, lietuviškų pradžios mokyklų Vilniaus krašte steigėjas (1915), Lietuvių mokslo draugijos narys, „Jaunosios Lietuvos“ garbės teismo pirmininkas, Tautos pažangos partijos (1918) ir jos pagrindu įkurtos Lietuvių tautininkų sąjungos (1924) narys, pastarosios vyriausiosios valdybos pirmininkas (nuo 1939).
Nusišalinęs nuo politikos, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse, netoli Daugų, Alytaus rajone ir gyveno ten iki sovietų valdžios arešto.
Lietuvą okupavus TSRS, sovietų saugumo suimtas, kalintas Alytaus NKVD ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimuose (1940–1941). Karo metus praleido savo ūkyje Bukauciškėse, kur buvo Daugų parapijos vikaru.
1945 m. kovo mėn. – 1947 m. sausio mėn. buvo iki dabar neišlikusios Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Tuo metu buvo tris kartus suimtas (1945–1947), kalintas ir ištremtas 7 metams į Vladimiro kalėjimą (1947).
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, valstybininko, kunigo V. Mirono likimo kelias nutrūko Vladimiro kalinių kapinėse, nežinomame kape.
Vlado Mirono atminties erdvė ir ženklai
V. Mirono šaknys – Panemunio krašte, nedideliame Kuodiškių kaime, šalia Vyžuonos upės. Amžininko Antano Martinonio (g. 1912) dokumentuose, saugomuose Rokiškio krašto muziejaus archyvuose, pasakojama, kad Kuodiškiai įsikūrę dešiniame Vyžuonos krante beveik dviejų kilometrų atstumu nuo upės žiočių į Nemunėlio upę, netoli smėlingo valstybinio „Viršilų“ miško, dar vadinto „Kuodiškių sachara“.
Įrašas Žemaičių vyskupijos Obelių dekanato gimimo metrikų knygoje liudija, kad Vladislovas Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kauno gubernijos Čedasų valsčiaus Kuodiškių vienkiemyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jau kitą dieną Onos (Stasiukėlytės) ir Zigmanto Mironų sūnų Panemunio bažnyčioje pakrikštijo ilgus metus parapijoje kunigavęs klebonas Rufas Kutkevičius. Medinė bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas, o paaugęs pamaldas su šeima lankė mažasis Vladas, neišliko – sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą.
Nėra tiksliai žinoma, kiek šeimoje augo vaikų. Rasta žinių apie keturis jų sūnus: Vladą, Viktorą, Antaną ir Juozą.
Jauniausiąjį savo sūnų tėvai nutarė išleisti į mokslus, o du vyresnius sūnus palikti prie ūkio. Vladas lankė Panemunio pradžios mokyklą ir stropiai mokėsi. Jau minėto Antano Martinonio dokumentų tekstas byloja, kad autoriaus tėvas Konstantinas Martinonis (g. 1880) pradžios mokyklą, tą patį skyrių lankė kartu su V. Mironu. Mokykloje buvo dėstoma rusų kalba, tad būsimam kunigui samdydavo daraktorių Petrą Muloką (1854–1938) iš Balalių kaimo, kuris namuose mokydavo skaityti ir rašyti lietuviškai.
Baigęs mokyklą, V. Mironas išvyko į tuomet garsią Mintaujos (dab. – Liepojos) gimnaziją Latvijoje, kurią lankydamas jis bendravo su Antanu Smetona, Juozu Tūbeliu, Jurgiu Šlapeliu ir kitais tautiečiais, jau tuomet dalyvavusiais slaptoje moksleivių draugijos veikloje. Gimnaziją paliko baigęs keturias klases, kurios prilygo progimnazijos kursui. Sulaukęs tėvų pritarimo ir paskatintas Jono Jablonskio, kad reikia darbuotis tautos labui bei gimtajam kraštui, jaunuolis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.
„Panemunio krašte Mironų buvo ne viena šeimyna ir visi, matyt, jie buvo giminės. Vladą Mironą vietiniai žmonės dar gerai prisimena. Žinoma, tik vyresnės kartos, žymų kraštietį matę gyvą, su juo bendravę. O jaunimui kažin ar bėra labai svarbu, kokie svarbūs žmonės mūsų krašte kadaise gyveno“, – svarstė Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio miestelio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė, nuo Sąjūdžio laikų kruopščiai kaupianti rašytinę informaciją apie žymaus kraštiečio gyvenimą ir veiklą bei įsteigusi išsamią dokumentų ekspoziciją filiale įkurtame muziejuje. Bibliotekininkė džiaugėsi, kai vienas žmogus atnešė ir padovanojo V. Mirono pietų servizo lėkštę. Sakė, kad ją kadaise nupirko, kai buvo pardavinėjami Mironų namų apyvokos daiktai. Taip pat turi iš Mironų sodybos liepos išskobtą medinę lėkštę-padėklą.
Po keletą kartų per metus kunigas sugrįždavo į gimtinę, Kuodiškių vienkiemį, kur gyveno jo tėvai Ona ir Zigmas Mironai, o vėliau vyriausias brolis Antanas (1871–1944), iš tėvų paveldėjęs apie 50 hektarų ūkį ir buvęs vienu iš stambiausių apylinkės ūkininkų.
Prieš 1940 m. okupaciją Mironams priklausė 56 hektarai žemės ir miško. Jų sodyba buvo gana didelė: dviejų aukštų gyvenamasis namas, penki ūkio pastatai, didžiulis sodas. Namas buvo įrengtas gana kukliai, bet šeimininkai turėjo ir prabangos daiktų: radijo aparatą, patefoną su plokštelėmis, siuvamąją mašiną. Buvo įrengti atskiri kambariai svečiams ir kambarinėms.
Kunigas Mironas visada buvo laukiamas gimtuosiuose Kuodiškiuose. Keliaudavo savo automobiliu Ford. Atvykęs įsikurdavo svečių kambaryje. Mėgdavo vaikščioti po sodą, pievas, maudytis Vyžuonos upėje. Svečias skirdavo dėmesio ir samdiniams, jų darbui, atlygiui, buičiai.
Kuodiškių Mironai garsėjo kaip kuklūs, linksmi, dosnūs ir darbštūs, kartu su samdiniais prie vieno stalo pietaudavę ūkininkai.
Konstancija Žalkauskienė, 1936–1937 m. tarnavusi kambarine pas V. Mirono brolį Antaną, prisimena: „Kunigui V. Mironui atvykus į Kuodiškius su broliu Antanu ir jo sūnumi Vladu apeidavo laukus. Brolis Antanas priekaištaudavo kunigui, kad jis nuėjo į politiką: „Jeigu prisiekei Dievui, tai ir būk kunigu“. Visi Mironai buvo labai draugiški. Ir ministras V. Mironas niekuomet prieš tarnus nesipūtė, atrodė paprastas ir prieinamas. Išvažiuodamas į Kauną, kiekvieną kartą atsisveikindavo su visais namuose gyvenusiais žmonėmis, įskaitant tarnus“. Ir pačios Konstancijos kaskart sutikęs teiraudavosi, ar ji namuose neskriaudžiama, ar gauna gerai valgyti ir turi laisvalaikio.
Antano Martinonio žiniomis, kunigui V. Mironui būnant premjeru, jis lankėsi Kuodiškiuose savo brolio sūnaus Vlado Mirono vestuvėse. Atvyko trys automobiliai su valdžios vyrais – pats kunigas Mironas, generolas Stasys Raštikis ir dar vienas ministras. Garbūs ponai dosniai apdovanojo muzikantus – už maršą po 100 litų, pasibuvo su svečiais arti keturių valandų ir išvyko.
Artimieji labai didžiavosi signataru. Kuodiškiuose Vasario 16-oji būdavo švenčiama iškiliai ir linksmai, su plevėsuojančia trispalve ir Šv. Mišiomis.
V. Mironas buvo ne vien aktyvus Lietuvos politinio gyvenimo dalyvis, bet ir lietuvišką visuomeninę ir kultūrinę veiklą nuolat skatinęs ir dosniai rėmęs, artimiesiems, kaimynams ir parapijiečiams dažnai pagelbėdavęs dvasininkas.
Gimtajame Panemunio miestelyje 1936 m. po gaisro atstatytai Švč. Trejybės bažnyčiai padovanojo porą kraštiečio ir giminaičio Petro Kalpoko paveikslų – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų ir Nukryžiuotasis. Už paveikslus jis sumokėjo didelius pinigus, apie 2 tūkst. litų.
Signataro gyvenimo detales į aplankus ir parodas trečią dešimtmetį dėliojanti bibliotekininkė Pranutė Petrylienė sako, jog Vladas Mironas – kraštiečių širdyse. Jis sugrįžo į gimtąjį kaimą kartu su Sąjūdžiu. Panemunio žmonių širdyse jis tebėra čia, Kuodiškių kaime, kur gimė ir užaugo.
Ant senojo gyvenamojo namo pamatų 1936 m. iškilo kunigo brolio Antano Mirono žmonos sesers Slavinskienės namas, kuriame V. Mironas praleido kelias vasaras.
Lietuvos okupacija ir pirmieji trėmimai išblaškė Mironų šeimą: brolis Juozas deportuotas į Rešiotus (Krasnojarsko kraštas), Antanas – į Vysokają Gryvą (Altajaus kraštas). Gyvi jau negrįžo.
Signataro V. Mirono gimtosios sodybos vietą žymi 1998 m. pastatytas paminklinis akmuo su įrašu „Nepriklausomybės akto signataro, ministro pirmininko, kunigo 1880–1953 gimtinė“, atgabentas iš gretimo Miliūnų kaimo laukų ir dedikuotas šioje sodyboje gimusiam ir augusiam valstybės veikėjui.
Idėja pagerbti iškilųjį žemietį kilo panemuniečių klubui „Krivulė“. Nutarta Kuodiškiuose prie išlikusio vasarnamio, kuriame mėgdavo svečiuotis signataras, pastatyti paminklinį akmenį. Pandėlio seniūnija skyrė lėšų, statybos darbus atliko Rokiškio AB „Apdaila“ darbininkai. Paminklo atidengimo ceremonija įvyko 1998 m. rugpjūčio 12 d.
Teritorijoje pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklas.
Ir dar…išliko jau bebaigiantis užgriūti šulinys, esantis tarp tankiai suaugusio sodybos jaunuolyno.
Signataro atminimas gyvas. Tai liudija įamžinti pagarbos ženklai. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Rokiškyje.
1996 m. išleistas pašto ženklas su V. Mirono atvaizdu serijoje „Nepriklausomybės diena“. Pašto ženklo dailininkas – Jokūbas Zovė.
2000 m. V. Mirono pavardė įtraukta į bažnyčios kankinių sąrašą.
2005 m. minint 125-ąsias gimimo metines serijoje „Dvasiškiai – Lietuvos kūrėjai“ išleistas portretinis vokas. Dailininkas – Antanas R. Šakalys.
2007 m. Vilniuje Rasų kapinėse įrengtas kenotafas po represijų negrįžusiems signatarams Kazimierui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui ir Vladui Mironui atminti – Vasario 16-ąją ir Vėlinių dieną ant jo dedamos gėlės ir uždegamos žvakės.
2007 m. Alytaus rajono Daugų mokykla pavadinta V. Mirono vardu. Tradiciškai kiekvienų metų pavasarį šios iškilios asmenybės vardas prisimenamas ir įprasminamas Daugų Vlado Mirono gimnazijos organizuojamu renginiu „Mirono kelias“.
2009 m. išleista Vilmos Bukaitės monografija „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“.
2011 m. V. Mironui suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.
Lietuvos generaliniame konsulate Sankt Peterburge ketinama atidengti memorialinę lentą V. Mironui, kaip besimokiusiam Peterburgo dvasinėje akademijoje.
2017 m. birželio 15 d. Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko dr. Raimundo Kaminsko ir grupės iniciatyva atidengta atminimo lenta, skirta Vasario 16-osios akto signatarui, Lietuvos Ministrui pirmininkui kunigui V. Mironui ant pastato Laisvės al. 53, kur tuo metu Kaune jis gyveno ir dirbo. Atminimo lentą pašventino Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas br. kun. dr. Paulius Saulius Bytautas OFM.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Signatarai : vasario 16. Algimantas Liekis. Vilnius, 1996. 407 p. Iliustr. ISBN 9986-29-026-0.
2. Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas. Vilma Bukaitė. Vilnius, [2015]. Iliustr. ISBN 978-609-8039-59-7 (įr.).
3. Makšimienė, Diana. Buvusios kambarinės širdį šildo mieli prisiminimai : Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro V. Mirono tėvų namuose tarnavusi moteris su nostalgija mena šalia išskirtinių žmonių praleistus metus. Panevėžio rytas. 2006, kovo 15, p. 7–8.
4. Minkevičienė, Aldona. Kraštiečio Vlado Mirono gyvenimo istorija : nuo maištingo gimnazisto – iki Lietuvos valstybės kūrėjo ir gulagų kankinio. Iliustr. Gimtasis Rokiškis. 2014, gegužės 17, p. 10–11.
5. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas. Tremtinys. 2016, liepos 29 d. p. 7–8.
6. Kaminskas, Raimundas. Kaune atidengta atminimo lenta Vasario 16-osios akto signatarui Vladui Mironui. Voruta [interaktyvus]. 2017, birželio 16 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://www.voruta.lt/kaune-atidengta-atminimo-lenta-vasario-16-osios-akto-signatarui-vladui-mironui/
7. Antanas Martinonis. [Pensininkas, dirbęs mokytoju. Panemunis]. Rokiškio Apygardos Kultūros Paminklų inspekcijai. RKM MA, B.Nr.153/1.
8. K. Žalkauskienės atsiminimai apie Vladą Mironą. [Pasakojo Konstancija Žalkauskienė. Užrašė M. Mieliauskienė. 2004.08.20]. RKM MA 153/1.
9. [Muziejininkės Onos Mackevičienės užrašai]. 2015 gegužės 25 d. RKM MA 153/1.
10. Vasario 16-osios akto signatarai ir jų pagerbimas (pdf).