Virtuali paroda

Atminties erdvės ir ženklai: Panevėžio krašto 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui

Alfonsas Petrulis: skleidęs tautiškumo, lietuvybės ir tikėjimo šviesą

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, kunigas, švietėjas, tautiškumo dvasios, lietuvybės ir tikėjimo šviesos skleidėjas, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas Alfonsas Petrulis savo neilgu gyvenimu visur, kur tik Dievo skirta darbuotis, paliko nedylantį ženklą vietos istorijoje ir gilią pagarbą žmonių širdyse.

Kunigas visą gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu. Jis visa savastimi prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo, todėl artėjant Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, prasminga šią neeilinę asmenybę prisiminti dar kartą.

Svarbiausios biografijos ir veiklos datos

A. Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dab. Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 m. – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895−1897 m. studijavo Lvovo veterinarijos institute, 1897−1898 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, 1898−1899 m. − Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1899 m. įšventintas kunigu. 1899 m. − Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras. 1899−1900 m. Bagdonavos (dab. Baltarusija, Ašmenos apskr.), 1901−1902 m. – Joniškio (netoli Pabradės), 1903−1906 m. – Maišiagalos (Vilniaus r.), 1907−1908 m. – Nalibokų (dabartinė Baltarusija), 1908−1911 m. – Marcinkonių, 1911−1927 m. – Pivašiūnų parapijų klebonas.

Bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Viltis“, žurnaluose „Draugija“, „Tėvynės sargas“. Nuo 1908 m. − Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų narys. 1911 m. kartu su kunigais Vladislovu Mironu ir kunigu Jonu Navicku įkūrė „Aušros“ bendriją katalikiškam laikraščiui leisti.

1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, kuriame buvo pabrėžiama, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis — Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18—22 d. kunigas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu.

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. lapkričio mėn. signataras dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Nuo 1927 m. – Alytaus dekanas. 1927−1928 m. – Paparčių klebonas. 1928 m. perkeltas į Musninkus (Širvintų r.). Čia 1928 m. birželio 28 d. mirė. Palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.

 

Alfonso Petrulio atminties erdvė ir  ženklai

Kunigo A. Petrulio visuomeninė veikla ir gyvenimas yra ganėtinai gerai žinomas iki jo staigios mirties 1928 m. birželio 28 d. Tačiau apie jo jaunystę, kol tapo dvasininku, publikuotų faktų bei atsiminimų negausu, išliko žinių tik apie gimimo vietą, laiką, lankytų ar baigtų mokslų vietas.

Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras A. Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, lietuviškoje stipraus ūkininko šeimoje. Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos gimimo metrikų knygoje išliko įrašas Nr. 199 senąja rusų kalba apie Alfonso Konstantino Petrulio gimimą ir jo krikštą, kuriame nurodyta, kad gimė ūkininkų Juozapo ir Izabelės Jankevičiūtės šeimoje. Krikštas įvyko tų pačių metų rugpjūčio 16 d., o krikštatėviais buvo pasirinkti Stanislovas Pauliukevičius ir Malvina Juozapota (Juzefa) Marcinkevič.

Šeimoje augo penki vaikai. Trys sūnūs išėjo mokslus. Brolis Vytautas tapo finansininku, dirbo keliose vyriausybėse, buvo finansų ministras. Jis neretai vadinamas lietuviško lito „tėvu“. Kitas brolis Boleslovas tapo karo gydytoju. Alfonsas buvo vyriausias.

Iki 1884 m. A. Petrulis buvo mokomas daraktoriaus lietuviškai ir lenkiškai namuose. Nuo 1885 m. būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose. Paskutiniais mokslo metais (1888–1889) jaunajam A. Petruliui teko mokytis rusų, lotynų, graikų ir vokiečių kalbų, literatūros, istorijos, algebros ir geometrijos dalykų.

1891 m. A. Petrulis padavė prašymą priimti į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 1897 m. įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. 1899 m. gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, po keleto mėnesių buvo pasiųstas į Bagdonavos (dab. Baltarusija) parapiją.

Ne vienerius metus siekęs, keliskart abejojęs savo pašaukimu ir klajojęs savo pasirinkimų keliais, galiausiai A. Petrulis įgyvendino savo troškimą ir tapo ne tik kunigu, bet ir rūpestingu bei aktyviu visuomenės veikėju.

Dvasininkas buvo daug kartų kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes nuvykęs į jam pavestąją parapiją steigė lietuviškas mokyklas ir draugijas, prisidėjo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose, gynė tikinčių ne tik lietuvių, bet ir gudų-baltarusių teises Bažnyčioje, kurios buvo varžomos priešiškai nusiteikusių lenkakalbių.

Kunigo A. Petrulio pastoracinis kelias vedė per Bagdonavos filiją, Joniškį, Maišiagalą, Nalibokus, Marcinkonis. 1909–1927 m. gegužės 30 d. – klebonavo Pivašiūnų parapijoje. 1927 m. gegužės 30 d. – 1928 m. kovo 7 d. – Paparčiuose (Kaišiadorių r.), tais pačiais metais perkeltas į Musninkus. Čia dirbo neilgai. Eidamas aukoti Šv. Mišių, mirė 1928 m. birželio 28 d. Palaidotas Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

Pasak rašytojo, publicisto Viktoro Aleknos: „Kunigas Alfonsas Petrulis ėjo ir nuėjo didelį kelią. Jo ilgai nepamiršo tie, kuriems jis ištarė lietuvišką žodį, kuriuos pamokė Lietuvos himno, kuriems pasakė, kad Dievas supras tavo maldą, jei tu kalbėsi, melsies jam lietuviškai“.

Signataro A. Petrulio atminimui 1998 m. išleistas specialus pašto ženklas. Dailininkas – Jokūbas Zovė.

Vilniuje, Signatarų namuose saugomi A. Petruliui skirti eksponatai.

2007 m. signataro vardu buvo pavadinta gatvė Pavilnio Strelčiukų kvartale (Naujosios Vilnios seniūnija).

1996 m. „Vorutos“ leidykla išleido rašytojo, literatūrologo Viktoro Aleknos biografinę apybraižą „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“. Informacijos apie A. Petrulį galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygoje „Signatarai“ (Vilnius, 1996), Algirdo Banevičiaus enciklopediniame žinyne „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“ (Vilnius, 1991), Stanislovo Kiškio knygoje „Kristaus pašauktieji“, Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės leidinyje apie žymius lietuviškumo puoselėtojus „Lietuvybės kovų verpetuose“ (Vilnius, 2009), Jono Laurinavičiaus knygoje „Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų“ (Kaišiadorys, 2002), Antano Rimvydo Čaplinsko žinyne „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011) ir kt., taip pat enciklopedijose, periodinėje spaudoje, internete.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos centras yra parengęs A. Petrulio biobibliografinę rodyklę „Petrulis, Alfonsas 1873 08 04–1928 06 28: kunigas, Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Valstybės Tarybos narys, politikos ir visuomenės veikėjas, nenuilstantis kovotojas už lietuvišką žodį“.

Neseniai dienos šviesą išvydo Algimanto Katiliaus knyga apie Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį – „Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“ (Vilnius, 2017). „Jis nebuvo tarp pačių aktyviausių Valstybės Tarybos narių, tačiau jo indėlis į valstybės kūrimo procesą vis dėlto labai svarus. Signataro darbštumas, racionalumas, kritinis mąstymas lėmė, kad jam buvo suteiktas pasitikėjimas dirbti bene svarbiausiose Tarybos komisijose“, – A. Petrulio biografijoje pažymi istorikas A. Katilius.

Iškilaus dvasininko atminimas įamžintas gimtajame Kateliškių kaime ir tuose kraštuose, kur jam buvo lemta kunigauti.

Gimtoji Petrulių sodyba neišliko. 1998 m. buvusios sodybos teritorijoje Nepriklausomybės akto 80-mečio proga pastatytas Signataro ženklas.

Buvusios sodybos vietoje stovi paminklinis kryžius ir akmuo su įrašu: „Visuomenės, kultūros veikėjo/ Lietuvos nepriklausomybės/ Akto signataro kunigo/ Alfonso  Petrulio/ (1873–1928)/ Lietuvos Vyriausybės nario/ 1925 m. Ministro pirmininko/ ekonomisto/ Vytauto Petrulio/ (1890–1942)/ gimtinė“. Paminklinis akmuo pastatytas 1999 m. rugsėjo 26 d. Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo iniciatyva broliams Alfonsui ir Vytautui Petruliams.

Kunigas A. Petrulis buvo nuolat kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes nuvykęs į paskirtąją rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Tokiam dvasininko siekiui nepritarė Vilniaus vyskupijos vadovybė ir vietos pasaulietinė valdžia, bet patirti trukdymai nepakeitė tvirtų jo nuostatų.

A. Petrulis 1903–1907 m. kunigavo Maišiagaloje. Jis pirmasis pradėjo kartą per mėnesį skaityti Evangeliją bei pamokslus sakyti lietuvių kalba. Už „litvomaniją“ iš Maišiagalos perkeltas į kitą parapiją – Nalibokus (Gudiją).

2013 m. rugsėjo 12 d. Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mokyklos kieme atidengtas ir pašventintas ir Vilniaus atvežtas paminklinis akmuo su iškaltais Gedimino stulpais ir įrašu: „Vasario 16 akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui atminti (1873–1928)“. Projekto autorius skulptorius Kristupas Vilutis. Paminklo pastatymą finansiškai parėmė švietimo draugija „Rytas“ ir Vasario 16-osios signatarų klubas.

1908 m. Vilniaus vyskupas perkėlė kunigą A. Petrulį į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Čia dirbdamas kunigas 1910–1911 m. suremontavo Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią, bet tais pačiais metais Marcinkonis turėjo palikti.

1911–1927 m. klebonavo Pivašiūnuose, Alytaus rajone. Čia jam buvo lemta darbuotis ilgiausiai – net 18 metų.

Klebono pastangomis 1913 m. įsteigtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Pivašiūnų skyrius, taip pat švietimo draugijos „Rytas“ skyrius, leidžiamas laikraštis „Aušra“.

Kunigas kiekvieną šventadienį ėmė sakyti lenkiškus ir lietuviškus pamokslus, kas trečią šventadienį įvedė lietuviškas pridėtines pamaldas, jo sesers duktė Adelė Balsevičiūtė ėmė mokyti lietuvių vaikus poterių gimtąja kalba, taip pat tautinių žaidimų ir dainų. Dėl lietuvybės puoselėjimo buvo apskųstas vyskupijos valdytojui kaip kenksmingas parapijai, nes skriaudžiantis lenkus.

Kunigo A. Petrulio pastangomis 1917 m. pabaigoje Pivašiūnų parapijoje veikė lietuviškos mokyklos šiose gyvenvietėse: Eigelonyse, Janaukoje, Kazimierave, Kedonyse, Lačionyse, Pivašiūnuose ir Remešiškyje.

1919 m. balandžio mėn. užėmę Pivašiūnus, lenkai kunigą suėmė, kalino Vilniuje, vėliau paleido, o 1919 rugsėjo 21 d. vėl suėmė Dauguose. Jam pavyko pasišalinti ir pasitraukti į Kauną.

Šalia Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčios šventoriaus, 2006 m. rugpjūčio mėn. per Žolinės atlaidus, buvusiam Pivašiūnų parapijos klebonui buvo atidengtas paminklas, kurio  autoriai M. Jakubauskas, A. Janušonis. Paminklą iškilmingai pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis.

Paparčių kaime 1927–1928 m. klebonavusiam A. Petruliui dominikonų vienuolyno teritorijoje 2008 m. pastatytas koplytstulpis: į dangų stiebiasi medžio žvakė, iš jos liepsnos Amžinybėn kyla angelo sparnai… Tokį paminklą sukūrė skulptorius Stasys Juraška, kuris kasdien darbavosi ties Nepriklausomybės akto signataro kunigo A. Petrulio atminimo įamžinimu. Skulptūros projektą finansavo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Saulius Pečeliūnas.

 

Paskutinė kunigo A. Petrulio parapija – Musninkai, Širvintų rajone, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d., o 1928 m. birželio 28 d., ryte, eidamas aukoti Šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Čia baigėsi kunigo žemiškasis kelias. Ant jo kapo bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas su laiminančio Kristaus skulptūra.

Paminklas tamsiai pilko šlifuoto granito, fasade įkomponuota ovalo formos keraminė A. Petrulio nuotrauka, žemiau iškaltas įrašas: „A†A / Kunigas Alfonsas / Petrulis / Buv. Valstybės tarnybos/ narys/ 1873. VIII. 4. – 1928. VI. 28.“ Centrinėje dalyje išgraviruota religinė simbolika bei iškaltas įrašas lotynų kalba: „Requiescat in pace“. Ant postamento profiliuotos briaunos stovinti lieta ketinė skulptūra „Kristus“ yra skulptoriaus Bertelio Thorwaldseno skulptūros „Kristus“ kopija. Paminklas pastatytas XX a. 3 deš. pabaigoje.

Musninkuose signataro, kunigo A. Petrulio atminimas saugomas ir puoselėjamas. 2011 m. mokyklos pageidavimu gimnazijai buvo suteiktas Alfonso Petrulio vardas, gražiai prižiūrimas jo kapas, o tarp bažnyčios ir seniūnijos  sukurta Nepriklausomybės akto signataro Alfonso Petrulio aikštė.

Ant tokių dvasios šviesulių kaip kunigas A. Petrulis atminimo nenusėda laiko ir užmaršties dulkės, jo gyvenimo tiesos ir mūsų dienomis yra labai svarbios ir prasmingos.

 


Literatūra ir šaltiniai:
1. Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis. Viktoras Alekna. Vilnius, 1996. 86 p. Iliustr. ISBN 9986-510-05-8.
2. Alfonsas Petrulis : 1873–1928. Portr. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. [Vilnius], [2006], p. 1–3.
3. Seibutis, Antanas. Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis. Portr. Iš 1918–1919 metai Biržų krašte. [Panevėžys] ; Biržai, 2008, p. 7–8.
4. Suslavičienė, Romualda. Angelo sparnai – pro Amžinybės liepsną. Iliustr. Voruta. 2010, vasario 6, p. 3.
5. Radikaitė, Vaiva. „Tvirtu lietuvišku žodžiu lietuvio dvasią kėlęs“. Iliustr. Selonija.lt [interaktyvus]. 2014 vasario 10 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://www.selonija.lt/2014/02/10/tvirtu-lietuvisku-zodziu-lietuvio-dvasia-keles/
6. Averkienė, Rūta. Skleidęs tautiškumo, lietuvybės ir tikėjimo šviesą. Iliustr. XXI amžius [interaktyvus]. 2014 vasario 28 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/02/28/atmi_03.html
7. Baltuškonis, Algirdas. Kitoks Alfonsas Petrulis, kunigas ir Vasario 16-osios signataras. Iliustr. Voruta [interaktyvus]. 2016 vasario 16 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://www.voruta.lt/kitoks-alfonsas-petrulis-kunigas-ir-vasario-16-osios-signataras/
8. Dikčienė, Eglė. Kelionė Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais. Iliustr. XXI amžius [interaktyvus]. 2016 liepos 15 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/07/15/fondasa_03.html
9. Vaičeliūnas, Antanas. Nepriklausomybės akto signatarai – biržiečiai (II). Iliustr. Šiaurės rytai [interaktyvus]. 2017 balandžio 4 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://siaure.lt/main/turinys/birzieciai_kure_lietuvos_valstybe/1/16246
10. Istorijos verpetai. Alfonsas Petrulis. Iliustr. Krašto naujienos [interaktyvus]. 2017 vasario 15 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://krastonaujienos.lt/2017/02/istorijos-verpetai-alfonsas-petrulis/
11. Vaičeliūnas, Antanas. Nepriklausomybės akto signatarai – biržiečiai (II). Iliustr. Šiaurės rytai [interaktyvus]. 2017 balandžio 4 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://siaure.lt/main/turinys/birzieciai_kure_lietuvos_valstybe/1/16246
12. Vaičeliūnas, Antanas. Kaip Vasario 16-osios akto signatarų atminimas įamžintas Biržuose?. Iliustr. Šiaurės rytai [interaktyvus]. 2017 balandžio 11 [žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.]. Prieiga internete: http://siaure.lt/article/articleview/16290/1/289