„Mielajam Draugui ir bendradarbiui Juozui Miltiniui“ – Juozo Keliuočio dovanotos knygos 1959 m. įrašas Juozo Miltinio asmeninėje bibliotekoje, liudijantis šių asmenybių draugystės ir kūrybinius ryšius. Daugiau nei po pusės amžiaus Miltinio namuose – Juozo Miltinio palikimo studijų centre – gražus, prasmingas ir reikšmingas sugrįžimas. Istorikas Juozas Brazauskas pristatė knygą „Juozo Keliuočio drama“ apie tarpukario intelektualą žurnalistą, vertėją J. Keliuotį ir sutelkė kultūrininkus, šios asmenybės atminimo puoselėtojus.
Juozo Keliuočio (1902–1983) asmenybė ir veikla tarpukario Lietuvoje neatsiejama nuo literatūros, meno ir kultūrinės minties žurnalo „Naujoji Romuva“, prie kurio telkėsi beveik visas to meto kūrybinis elitas. Jame bendradarbiavo ir straipsnius skelbė Juozas Banaitis, Petras Tarabilda, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris ir kiti žinomi literatūros ir meno barų žmonės. Žurnalas „Naujoji Romuva“ buvo vienas ryškiausių ir progresyviausių. Tarpukaryje jis buvo gausiausiai prenumeruojamas ir skaitomas. Jame kūrybinį kelią pradėjo ir skelbė straipsnius teatro temomis, dažniausiai kritinius, tada dar būsimas režisierius ir Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis. Šių dviejų žinomų asmenybių pažintis, susisieta „Naujosios Romuvos“, buvo lemtinga.
Atkūrus Nepriklausomybę, 1994 m. Naujosios Romuvos leidimas vėl atnaujintas. Pirmasis redaktorius – Vaidotas Daunys, vėliau penkerius metus žurnalą redagavo Arvydas Juozaitis, o dabar jau septynioliktus metus šią tradiciją tęsia Andrius Konickis, kuris, kaip pats išsitarė, nei stovėjo prie šio atnaujinamo žurnalo ištakų, nei žavėjosi jo išleidimu. Redaktorius užsiminė, kad greičiau šį dalyką vertino skeptiškai: „Pirmą kartą atgaivintos „Naujosios Romuvos“ žurnalą pamačiau „Litteros“ knygyne 1994 m. vasarą ir žiūrėjau kreivai“. Tik tada, kai jau susitiko su Arvydu Juozaičiu ir jo kišenėje pamatė vėl tą patį numerį, jį ne tik nusipirko, bet ir gerai ištyrinėjo ir, kaip sakė vakaro metu, suprato, kad šiais laikais ne tik galima prasmingai atnaujinti seną, bet ir tęsti tradiciją. Šiandieninė „Romuva“ – atvira ir aktuali: aktualu, kas domina kūrėją, o tada jis padaro aktualiu kitiems.
Istorikui Juozui Brazauskui knygoje „Juozo Keliuočio drama“ svarbu buvo Juozą Keliuotį pristatyti jaunuomenei, populiariai ir suprantamai papasakoti apie šią iškilią asmenybę. Knygos autorius vakaro metu dėmesį sutelkė į žurnalisto gyvenimą ir veiklą vokietmečiu. Pateikė mažai žinomų faktų apie Panevėžio dramos teatrą, kuris tuomet vadinosi dailės teatru, ir apie Juozo Miltinio atleidimą iš teatro direktoriaus pareigų ir, kaip Keliuotis (tuomet Meno reikalų valdybos viršininkas) jam pagelbėjęs. Vėliau apie šį teatrą Juozas Keliuotis žurnale „Kultūra“, aplankęs beveik visus jo spektaklius, rašė, kad visos teatro jėgos sutelktos „teatro grožio kūrybai <…>, todėl teatras vadinamas dailės teatru“.
Rokiškio savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė priminė puoselėjamos tradicijos svarbą, kuri įpareigoja ne tik skleisti, bet ir branginti paveldą. Gimtajame Rokiškyje gražiai įprasminta žemiečio atmintis, tas veiklas liudija Juozo Keliuočio premija ir daugelis leidinių, kurių vienas svariausių ir aktualus bibliotekininkams – parengta Juozo Keliuočio bibliografija („Juozas Keliuotis 1902–1983“. Sudarytojos Audronė Tupalskienė ir Rita Viskaitienė). Puoselėjama atminties idėja atvedė ir į Juozo Miltinio, artimo Juozo Keliuočio draugo, namus.
Kaip matyti, istorija skirtingomis trajektorijomis kontrastingai sudėlioja iškilių asmenybių likimus, bet svarbiausia, kad mes turime paveldo jungtis – laiškus, dokumentus, archyvus – įprasminančias asmenybių palikimą ir taip sugrąžinančias jas į viešumą.
Nuotraukose – renginys „Sugrįžimai“ Juozo Miltinio palikimo studijų centre.
A. Jakimovo nuotraukos
Informaciją parengė
Angelė Mikelinskaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Juozo Miltinio palikimo studijų centro vedėja
miltinis@pavb.lt
