Pedagogas, choro dirigentas Vytautas Vilkončius gimė 1930 m. balandžio 26 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio 2-ojoje pradinėje mokykloje, Panevėžio I gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija), Mokytojų seminarijoje ir Muzikos mokykloje. 1951–1956 m. dirbo muzikos ir dainavimo mokytoju Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija), dėstė muziką Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1955–1960 m. neakivaizdiniu būdu studijavo choro dirigavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Gyvendamas Panevėžyje, vadovavo meno mėgėjų kolektyvams. Mokytojų seminarijoje subūrė vokalinį ir skudučių ansamblius, kaimo kapelą, kurį laiką vadovavo Panevėžio cukraus fabriko vyrų ir Panevėžio medicinos darbuotojų chorams, vokaliniams ansambliams, pučiamųjų orkestrui ir moksleivių chorams. Mieste įkūrė džiazo ansamblį „Ašinskas“, kuriam pats vadovavo ir grojo jame klarnetu ir saksofonu. Jo vadovaujami kolektyvai dalyvavo dainų šventėse, festivaliuose, koncertavo ne tik Panevėžyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

1958 m. V. Vilkončius su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros laborantu (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), muzikos ir dainavimo mokytoju Vilniaus Salomėjos Nėries ir 16-ojoje vidurinėse mokyklose. Keletą metų buvo Vilniaus miesto muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas, prisidėjo prie bendrojo lavinimo mokyklų muzikos ir dainavimo programų tobulinimo, buvo meno mėgėjų apžiūrų ir konkursų žiuri narys. Vadovavo moksleivių chorams, vokaliniams bei instrumentiniams ansambliams, buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų dainų ir šokių ansamblio vadovas ir dirigentas. Meno mėgėjų apžiūrose, dainų šventėse ir festivaliuose chorai, vokaliniai ansambliai ir orkestrai, vadovaujami V. Vilkončiaus, laimėdavo prizines vietas. Sukūrė pjesių estradiniam orkestrui, skudučiams, dainų vokaliniams ansambliams ir chorams. Už kūrybinę veiklą apdovanotas diplomais, garbės ir pagyrimo raštais.

Vytautas Vilkončius mirė 1962 m. lapkričio 14 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomas Vytauto ir Silvijos Vilkončių šeimos fondas F154. Fonde saugomi V. ir S. Vilkončių šeimos biografiniai, asmens, veiklos dokumentai, fotografijos, korespondencija, buvusių Panevėžio pedagoginės mokyklos, 2-osios vidurinės mokyklos absolventų ir kitų asmenų atsiminimai apie V. Vilkončių, kiti dokumentai.

---

 Iš žmonos Silvijos Žiaunytės-Vilkončienės atsiminimų:

Vytautą pažįstu nuo 1944-ųjų metų. Mus suvedė mokymosi metai Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tariu esamuoju laiku „pažįstu“, nes netgi prieš keturiasdešimt šešerius metus išėjęs Anapilin, dvasine prasme išliko gyvas iki šiol ne tik savo šeimoje, bet ir jį pažinojusiųjų atmintyje. Su kiekvienu savo vadovaujamų kolektyvų nariu rasdavo bendrą kalbą, dažnai tapdavo dvasiniu ar net materialiniu rėmėju. <…> Sugebėjo ne tik įtemptai dirbti, bet ir ilsėtis. Miesto vaikui geriausią poilsį teikė gamta. Visa šeima leisdavomės į turistines keliones upėmis ir ežerais. <…> Šeimoje jis buvo sumanus, atviras ir stiprus. Turėjo puikų humoro jausmą. Mudu buvome draugai – sielos ir gyvenimo…

2009 m. PAVB F154-70

---

Iš sūnaus kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus atsiminimų:

Mano muzikinius gebėjimus tėvai pastebėjo tikriausiai anksti. Tačiau tėvas nemanė, kad tai yra pretekstas versti mane groti gamas ir etiudus, mokyti muzikinio rašto. Jis nesirgo liga tos pelėdos, kuriai jos vaikai atrodo gražiausi. Visada sakė, kad „jei norės, – pats prie to ateis“. Ne todėl, kad muzikavimą būtų laikęs sunkiu, varginamu darbu. Kaip tik atvirkščiai – muzikavimas jam buvo malonumas. Visiškai įtraukianti veikla. Pamenu, vesdavosi mane gatve. Mano akys jo rankos aukštyje. Matau, kaip jo pirštai be perstojo juda tarsi grodami. Kitokio jo neprisimenu. Dabar suprantu, kad jei tik nesikalbėdavo, būdavo pasinėręs į muzikos garsus. Tokia buvo didžiausia jo aistra. Tą aistrą skleidė visiems aplinkiniams…

Plačiau susipažinkite: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/atmintis-prasmingo-gyvenimo-trukme/

---

Iš Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos absolventės Danutės Čekanauskaitės atsiminimų:

Jau kelios dienos ausyse skamba mokytojo Vytauto Vilkončiaus sukomponuotos dainos refrenas: Širdie, širdie, jau išsiskirt atėjo metas, širdie, širdie prabėgo dienos taip ūmai… <….> …Visada aplankau jo kapą. Žiūriu į granite iškaltas raides, skaičius ir … į lyrą. Toji lyra suvirpina sielą – juk ji ir buvo tiesiausias kelias į mūsų širdis. 1951-aisiais metais Jį pirmą kartą pamačiau Panevėžio II vidurinėje mokykloje. <…> Repeticijos, žinia, juodas, nuobodus ir dažnai sekinantis darbas. Jos tęsdavosi ilgai. Ypač prieš koncertines išvykas ar konkursus. Mokytojas V. Vilkončius sugebėdavo išsaugoti mūsų dėmesį. Jis tai darydavo nuolatos kitaip. Sakydavo: „O dabar atsipūsime…“. Ir sėsdavo prie fortepijono, švelniai paglostydamas klavišus. Išgirsdavome žaismingą Šopeno, iškilmingą Bethoveno ar disonansais kalbančią Ravelio muziką. Negana to – kai kada pakomentuodavo, pažerdavo kokį įdomesnį faktą iš kompozitoriaus gyvenimo. Kartais, matyt, kai mūsų fizionomijos būdavo iš nuovargio ištįsusios, pagrodavo šlagerį. Mėgdavo ir šiaip papasakoti kokią linksmą istoriją. Tik vėliau supratome šių „atsipūtimų“ vertę – taip jis mus vedė į klasikinės muzikos pasaulį. Valiūkiškai, lyg žaisdamas, bet nuosekliai ir vis gilyn…

1997 m. PAVB F154-167

---

Iš Panevėžio pedagoginės mokyklos 1954 m. laidos absolventės Nijolės Konstantinavičiūtės-Zdanienės atsiminimų:

Visų kursų auklėtojai (vadovai) buvo šaunūs, bet „A“ kursui pavyko labiausiai – mūsų auklėtojas buvo ypatingas! Kuo? Viskuo! Pirmiausia – labai jaunas. O ir nestandartinės mąstysenos. Vytautas Vilkončius vadovavo Panevėžio pedagoginės mokyklos saviveiklai. Kai pirmoji mūsų auklėtoja išėjo ilgų atostogų, jis buvo paskirtas ją pavaduoti. Ir beregint tapo labai savu. Linksmas, šviesus, turintis retą humoro jausmą, be galo gabus muzikai, buvo panašus į W. A. Mocartą – tikras džiaugsmo nešėjas.

Auklėtojas nuoširdžiai ir su jaunatviška energija rūpinosi visais kurso reikalais, kovojo dėl bendrabučio (jei kuriai jo reikėjo), dėl stipendijų, gesino mūsų nesutarimus su kai kuriais mokytojais. Branginome ir labai mylėjome savo Auklėtoją. <…> Vos per radiją nuskambėdavo kokia nors įdomi nauja daina, jau sekančią dieną vadovas atnešdavo ją į repeticiją. Taigi, mums reikėdavo labai daug repetuoti! Tačiau niekas dėl to nesiskundė, kadangi repeticijų atmosfera buvo nepaprastai šilta. Ansamblio koncertinės programos visur turėjo didžiulį pasisekimą. <…> V. Vilkončius buvo nepaprastai gabus – sugebėjo groti ne tik fortepijonu, akordeonu, bet ir visais pučiamaisiais instrumentais! Geriausiai – klarnetu. Grojo jis mums ir nematytu styginiu instrumentu – kazachų dombra ir buvo sukūręs mėgėjų orkestrėlį. <…> Mėgome jo dainas „Vakarėliai“, „Prie jūros“ (žodž. J. Jakšto), o labiausiai mylėjome jo „Ir pražydo linai“ (žodž. P. Širvio). <…> Rašydama šiuos prisiminimus, tarsi filme matau tuos mūsų jaunystės metus ir mūsų Auklėtoją – aukštą, liekną, su garbanų kupeta ir valiūkiška, tik jam būdinga šypsena. Ir labiausiai jį prisimenu, tiesiog matau – grojantį…

2015 m. PAVB F154-168

---

Kviečiame domėtis!

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomų Vytauto ir Silvijos Vilkončių šeimos fondo F154, Motiejaus Lukšio rankraščių fondo F68, Leono Černiausko rankraščių fondo F91.

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius