Balandžio 16 d. Juozo Miltinio palikimo studijų centre buvo numatytas susitikimas su poete, dramaturge Violeta Palčinskaite. Deja…
Legendiniame Juozo Miltinio bute šį kartą mes nesusitiksime… dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių.
Kol kas.
Lapkritį, viešėdama Panevėžyje ir degdama žvakelę ant Miltinio kapo, labai laukiau būsimo susitikimo. Tebeskambėjo režisieriaus žodžiai: „neieškokite, kas modernu, ieškokite, kas amžina“. Tikiu, kad praėjus baimės ir streso laikotarpiui, kurį šiuo metu išgyvena Pasaulis, mes būtinai susitiksime. Su tais, kurie vis dar nori pasidalinti savo prisiminimais, ir su tais jaunais žmonėmis, kurie vis dar nori sužinoti kokią nors iki šiol negirdėtą detalę apie genialų menininką, kurio jiems, deja, neteko pažinti.
Įsivaizduoju, kaip atversiu duris į kambarį, kuriame prie seno ąžuolinio stalo, papuošto režisieriaus taip mėgstamų geltonų gėlių puokšte, kažkada esu praleidusi nemažai valandų. Čia įgijau neįkainojamų žinių, patirties, būdama dar labai jauna, pradedanti dramaturgė. Čia gimė mano pirma pjesė.
Todėl atvėrusi tas stebuklingas duris spurdančia širdimi pasakysiu: Bonjour, maestro! Aš ir vėl atėjau.
Violeta Palčinskaitė
Iš knygos: Palčinskaitė, Violeta. Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labu dienų. Vilnius, 2019, 243, [3] p.
– Pati nežinai, ką turi, – šitaip man vis kartoja jau seniai išėjęs, bet šalia esantis režisierius Juozas Miltinis.
Kaip tada, repeticijos metu, kai Panevėžio teatras statė mano antrą pjesę vaikams „Juodanosės prasižiojo“. Beje, pavadinimą šiai pjesei, kurio niekaip negalėjau sugalvoti pati, davė režisierius. Jam patiko pjesės veikėjos, juodus darbus dirbančios baidyklės, kurių tikslas – subjauroti kiekvieną gerą darbą. Sakė, pats globos šitą vaidinimą ir rūpinsis juo.
– Man labai artima ši tema, – gudriai prisimerkęs kartojo Juozas Miltinis.
Kai sėdžiu, apimta nevilties, kai nebetikiu savo jėgomis ir galvoju, kad jau seniai viskas baigta, jis staiga ima ir pasako man į ausį šitą sakinį. Tada galvoju – juk iš tiesų, gal dar ne viskas prarasta, jeigu, žmogau, pats nežinai, ką turi… Tai gal ir turi tai, ko reikia, kad vėl patikėtum savimi. Nė vienas nežinom, ko ir kiek dar turime. Neišnaudotų galių. Ir, nepaisydama apėmusios nevilties, vėl imuosi plunksnos.
Neieškokit, kas modernu, sakydavo režisierius, ieškokit, kas amžina. O kai jis pakartodavo savo mėgstamą frazę: „Niekas pasaulio neišgelbės, kai vyksta toks visuotinis susvetimėjimas“, – iškart apsiraminu ir nebetūžtu, nesulaukusi draugų skambučio. Pati jiems paskambinu.
Galvoju, kad mano charakterį suformavo būtent jis, Juozas Miltinis. Buvau jauna, imli, labai nedrąsi. Tai jo pokštai, jo provokuojantis charakteris vertė pasitempti, kilti į visai kitą lygmenį. O jeigu buvo svarbu su juo bendrauti, privalėjai mokėti atsikirsti, surasti atitinkamus žodžius, o ne nuleidus akis mekenti kokį kvailą atsiprašymą. Turėjai išmokti šmaikštaus įžūlumo.
Kiekvieną kartą atsivertusi svetimos kalbos žodyną girdžiu, kaip už nugaros stovintis maestro sako:
– Atsimink, žmogus tiek kartų yra žmogus, kiek moka užsienio kalbų…
Charakterį formavo ir tie nepaprasti vakarai jo namuose, su aktoriais ir be jų, su raudonuoju vynu ir be jo, bet būtinai su kava ir nepakartojama prancūziška dvasia, su literatūra, nepriimtina tais laikais, kuriais gyvenome. Nors valdžia negalėjo nepaisyti tokio talento, kai prie Panevėžio teatro durų išsirikiuodavo vilkstinės autobusų iš įvairiausių pasviečių, Miltinis buvo tikras disidentas. Gaila, kad manęs niekas nepaklausė, kam norėčiau įteikti Lietuvos vėliavą. Ja būčiau apklojusi Juozo Miltinio kapą.
Iš knygos: Palčinskaitė, Violeta. Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą. Vilnius, 2015, 263, [4] iliustr. lap.
Kartą po repeticijos sėdėjome Miltinio namuose trise.
– Ko norėtumėte išgerti? Kavos? Arbatos? – natūraliai paklausė režisierius.
– Kavos. Juodos. Stiprios. Šviežiai maltos, dar neišsivadėjusios, – atsakiau įžūliai iškėlusi galvą, nes jau buvau pramokusi šiokių tokių specifinio elgesio normų.
– O man vis tiek, nesvarbu ką. Labai ačiū, nesirūpinkit, – drovėdamasi išlemeno kita pašnekovė.
– Tu, – linktelėjo mano pusėn, – esi velnių priėdusi.
Bet kavos gausi, kokios prašei. O tu, – kreipdamasis į tą kitą viešnią, – negausi nieko. Nes tau vis tiek.
Kartais, po repeticijų keliaudama naktį šaltais autobusais namo, mąstydavau: neretai žmonės tik senatvėje supranta, kokie laimingi buvo kažkada, kai… Kai net neįtarė, jog yra laimingi. O aš supratau dabar, čia ir dabar, kad esu labai laiminga, nes likimas suvedė su žmonėmis, kurių niekada gyvenime nebepamiršiu ir kurie tiek daug man davė. Supratau dar nesulaukusi senatvės. Esu laiminga. Esu.
„Spyruoklinis kareivėlis“ sulaukė savo premjeros gegužės mėnesį, naujajame Panevėžio dramos teatre, ir visiems buvo šventė. Režisavo Vaclovas Blėdis, dekoracijas kūrė architektas Eugenijus Gūzas, muziką – kompozitorius Vytautas Barkauskas, o vaidino visas gražus būrys jau garsių ir patyrusių bei jaunų aktorių.
Pagal Panevėžio teatro tradicijas, spektakliui pasibaigus, kad ir kiek žiūrovai plotų, uždanga niekada nebepakildavo. Tam, kad teatrinio veiksmo iliuzijos nesugriautų išėję nusilenkti aktoriai. Tokia buvo Juozo Miltinio nuostata, tapusi teatro tradicija. Pirmą kartą šita nuostata buvo sulaužyta po „Spyruoklinio kareivėlio“ premjeros. Miltinis pageidavo, kad teatro kolektyvas scenoje man padovanotų meškiną… Iki šiol saugau tą geltoną meškutį su prisegta sveikinimo kortele ir visų aktorių parašais. Ant kortelės didelėm raidėm užrašyta eilutė iš pjesės teksto: „Turi gi teisę gyvuoti po saule pats nuostabiausias pasaulio pasaulis.“
Vieną vėlyvo lapkričio dieną keliavau į šiaurės Lietuvą, į susitikimą su skaitytojais. Miltinis paprašė po renginio užvažiuoti į Panevėžį. Sakė, drauge pažiūrėsim vakarinį spektaklį, pabūsi ložėje mano talismanas, pavakarosim, o kitą dieną parvažiuosi namo.
Taip ir buvo. Grįždama sustojau teatre, įslinkau pavėlavusi į ložę, pažiūrėjom Miltinio statytą spektaklį, jau nebeatsimenu kokį, ir kaip visada po spektaklio ėjome į namus pavakaroti. Miltinis buvo labai gerai nusiteikęs, todėl pakvietė išgerti vyno ne tik mane su Onute Banioniene (Donatas buvo išvykęs filmuotis), bet ir grupelę jaunų teatro aktorių. Garbingą vietą krėsle užėmė ištikimas Miltinio draugas škotų terjeras Arielis, saugantis savo šeimininką ir nieko arti neprisileidžiantis nė per žingsnį.
Vakarėliui įpusėjus šeimininkas paliepė Vaclovui Bėdžiui palydėti jaunimėlį iki durų, sakė, rytoj repeticija, tegu gerai išsimiega, o mums su Onute liepė pasilikti. Gera nuotaika neblėso.
Staiga nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų tarė:
– Dieve! Palčinskaite! Visada maniau, kad tu – prancūziško skonio moteris, o dabar… Pažiūrėk, kaip atrodai. Iš kur ištraukei tą skudurą? Provincialus puošnumas. Štai kaip pavadinčiau tą tavo apdarą. Baisu.
Įdomiausia tai, kad širdies gilumoje visą laiką jaučiau tą patį… Suknelė buvo pasiūdinta kad ir ne pas prasčiausią siuvėją, bet neatitiko mano supratimo apie gerą skonį. Raudonos gėlės juodo atlaso fone manęs nedžiugino. Jaučiausi tarsi parapijietė, gavusi siuntinį iš Amerikos. Bet juk anais laikais ne ką tegalėjai išgalvoti pustuščių parduotuvių dykynėse. Tačiau reikėjo žūtbūt išgyventi šitokį „komplimentą“ ir nepasiduoti. Dabar jau aš nužiūrėjau Miltinį nuo galvos iki kojų ir, įtraukusi į plaučius oro, pasakiau:
– Na, jeigu jūs galvojat, kad šitas languotas kaklaraištis dera prie jūsų dryžuotų marškinių, tai labai smarkiai klystate. Irgi toli nuo Paryžiaus, – pasakiau eksperto tonu ir sustingau.
Miltinis iš lėto pakėlė prie akių galiuką savo kaklaraiščio, įdėmiai nužvelgė jį ir pakraipęs galvą tarė:
– Blėdi, atnešk peilį.
Nujaučiau, kas dabar mūsų laukia. Bet, pagalvojau, kodėl gi peilį, o ne žirkles? Negi suvarys man į paširdžius už tokį įžūlumą. Neturėtų…
Tuo tarpu Vaclovas Blėdis iš virtuvės atnešė peilį. Vienu užsimojimu per pusę nurėžtą kaklaraištį pasidalijome su Onute. Man teko viršutinė dalis, kuri arčiau kaklo, Onutė pasiėmė likusią. Iki šiol saugau tą nepakartojamą suvenyrą. Tikiu, kad neša laimę.
Virtualų susitikimą parengė
Regina Grigaliūnienė
Angelė Mikelinskaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Juozo Miltinio palikimo studijų centras
miltinis@pavb.lt
