Minėdami mūsų valstybingumui svarbią sukaktį, šįmet turime išskirtinį laiką įsiklausyti, įsiskaityti ir išgirsti tų įvykių liudininkų mums paliktą žinią.
1920 metų gegužės 15 diena. Visuose tekstuose apie Steigiamojo Seimo atidarymą – mūsų Gabrielės Petkevičaitės vardas.
Iš Mykolo Riomerio dienoraščio: Tuomet iš liaudininkų vietų pakilo 60-metė Gabrielė Petkevičaitė, viena seniausių tauriųjų demokratinės Lietuvos sielų. Mažutė, neišvaizdi, kuprota, bet apgaubta pagarbos, kuri, matyt, ją visur supa. Pakilo ji į prezidiumą ir užėmė pirmininko pagal amžių vietą. Žinoma literatė, visuomenės veikėja, visą savo gyvenimą ištikima demokratijos ir liaudies idealams. Švarios sielos ir krištolinės širdies moteris dvarininkė iš Panevėžio apskrities, kilusi iš lenkiškų tradicijų šeimos, kuri pamilusi liaudį ir savo ryšį su liaudimi įsitraukė į jos gretas ir stojo lietuvių gretose, moteris priklausanti pirmajai Lietuvos atgimimo vedlių kartai, veikianti per liaudį ir liaudžiai. Visas jos gyvenimas buvo ryški demokratinė veikla vykdant visuomeninį teisingumą. […] Tokia ji, Gabrielė Petkevičaitė, pirmojo Lietuvoje sušaukto Seimo senjorė. (M. Riomeris. Dienoraštis. 1920 m. kovo 16-oji – 1921 sausio 12-oji. 2011. P. 96)
Tai buvo tik iškilmių akimirka. Už jos – visas Bitės gyvenimas, darbu, tarnyste, įsipareigojimu gyventas.
Kada pradėta galvoti apie tautos savarankiškumą? Pati ji ir atsako: Maždaug Palangos spektaklio metu (1899), o gal kiek ankščiau […] viename iš pasitarimų nutarėm iškelti mūsų tautos nepriklausomybės obalsį. Ir nė sapnuote tada nesapnavau, kad gyvomis akimis turėsiu laimės tą išsvajotą rūmą išvysti. Menu gerai, jog, rašydama tada apie tą svają, išsitariau: būsiu tuo pagrindiniu į žemę įmintu akmenėliu… Ir ta nuomonė plaukė tada iš giliausio mano įsitikinimo. (G. Petkevičaitė-Bitė. Raštai. T. 1: Krislai. 1966. P. 635)
Žiūrint iš šiandienos – Bitės išmintis, savigarba, tautinis išdidumas stebėte stebina. Vienas iš daugybės pavyzdžių: 1918 metų kovas. Nepriklausomybė Vilniuje jau paskelbta, bet Puziniškyje dar vokiečių kareiviai. Jau traukiasi… Jie pamilo šią vietą, pati šeimininkė tuos karo išvargintus vyrus savo giliausiu žmoniškumu sušildė. Atsisveikindami vokiečiai nori kartu su Bite nusifotografuoti. Pačios Bitės svarstymas: Nors ir kiekviename stengiuos pagerbti Dievo kibirkštį, bet toks sumanymas – fotografuotis su mūsų šalį taip naikinančiais valstybės kareiviais?…
– Gerai, sutinku su jumis fotografuotis, drauge su savo namiškiais, bet tik sekmadienį; kada mano mokiniai sueina mokytis, jei ir juos nufotografuosite drauge.
Su mielu noru mano sąlyga buvo priimta. Tuoj pasišaukiam iš Naurašilių sodžiaus vieną jauniausių mokinių Bernardą Bučą, gal 12 ar 13 metų pusbernėlį, kuriame pastebėjau tapybos dovaną, ir įsakau dideliame popieriaus lape nupiešti mūsų valstybės ženklą – Vytį.
– Tegul vokiečiai pamato, į ką mes žengiame, tada ir fotografavimas su jais nieko nekenks. […]
Pačią garbės vietą pryšaky pavedėm „Vyčiai“, kurią laikė jauniausieji mokiniai… Kad tai būtų mums laimę lemiamas pranašavimas… Apie ką mes, seniai, kaip apie tolimą laimę sapnavome gražiausiuose, kilniausiuose sapnuose, tą jaunųjų rankos turi įvykinti ir išlaikyti. (G. Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis. T. 3. 2008. P. 274)
Skaitai tokį įrašą – ir savęs klausi: kaip subręsti šiandien mums, man – taip „stovėti tautos sargyboje? “ Ir ataidi iš to paties „Karo meto dienoraščio“ Bitės balsas: Žmogus, jei nori būti vertas žmogaus vardo, tai turi, kiekvienoje būklėje būdamas, stengtis pildyti savo tėvynės piliečio pareigas. (Karo meto dienoraštis. T. 3. P. 236)
Žinia apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą Bitę pasiekia tik 1918-ųjų balandį, Puziniškyje. „Karo metų dienoraštyje“ – įrašas: 1918 balandžio 4 d. Paėmusi „L. Aidą“, „Dabartį“ ir vokiečių laikraščius, visur radau tą pačią svarbią mums žinią: Lietuva – laisva, nepriklausoma valstybė. Akys ir ausys džiaugiasi tuos žodžius skaitant, tariant… tik širdis nė kiek… […] Į tą mūsų laisvės ir nepriklausomybės skelbimą įstengiu dabar vien žiūrėti kaip į rimtą ir rūstų priminimą šūksnį, kad visi lig vieno lietuviai ruoštųsi kuo uoliausiai stoti savo šalies sargyboje ir ginkluotųsi visomis dvasios išgalėmis (ne kardais ir šautuvais! to nesugebėsime, ir iš tokių ginklų naudos nelaukime!) morališkai pakelti sunkią kovą už savo senelių kalbą ir žemę. O kada pažiūriu į mūsų žmones, visuomeniniu ir politikos miegu sau ramiai knarkiančius, trokštu pavirsti šimtagalve hydra mokytoja. (Karo meto dienoraštis.T. 3. P. 276)
Jeigu esame šiandien drąsūs pripažinti mūsų pasiryžimus bendriems darbams Lietuvos labui, dažnas atpažintume save (deja, deja…).
Bitės – mūsų Gabrielės – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rašytinis palikimas, jeigu tik šiandien mums rūpi – iš tikrųjų rūpi kaip gyvuos, kuo kvėpuos mūsų valstybė, turėtų mums būti svarbus. Ne mūsų interpretacijos, o jos pačios tekstai kiekvienam piliečiui, ypač politikui, turėtų būti skaitomi, girdimi ir apmąstomi. Kelrodžiai ženklai.
Mūsų valdžia turi būti mūsų vaikų valdžia, kuri drauge su mumis vargus kels, mūsų rūpesčiais gyvens, ir tik tada sugebės puotauti, kada visos tėvynės žmonių širdys džiaugsis… […] Kitaip elgdamasi mūsų vyriausybė kas tarp savęs ir liaudies prarają… […] Ypač neužmirškite, kad tokiose mažose kaip mūsų tautelėse nėra nei ko dalinti, nei ko skirstyti! Liaudis ir jos vyriausybė turi sudaryti vieną vienintelį kūną, vieną vienintelį pasaulį, jei nori gyvas išlikti. Mano numanymu, jei pasiseks mums iš tikrųjų sukurti nepriklausomą valstybę, tai ypač žmonės, stovį prie valstybės vairo, turėtų duoti didžiausio demokratizmo pavyzdį visame kame. Tai vienintelis būdas išvengti klasikinio antagonizmo, įgyti minioje pasitikėjimą ir apsidrausti patiems valdininkams nuo piktų pagundų. (Karo meto dienoraštis. T. 3. 2008. P. 335, 366–367)
Parengė
Albina Saladūnaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka