Lietuva mini Steigiamojo Seimo 100-metį. Šalia visų mūsų valstybingumui svarių Seimo darbų – ypatingos svarbos įvykis: pirmą kartą jame dalyvauja, lygiomis teisėmis su vyrais, Lietuvos moterys!

Chrestomatinė nuotrauka, daryta po Steigiamojo Seimo sesijos. Penkios moterys: centre – mūsų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, atstovavusi socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių sąjungai, už jos – Salomėja Stakauskaitė, krikščionių demokratų bloko atstovė. Sukaupto žvilgsnio, tamsiaplaukė, graži. 1920 metų gegužę ji šventė savo 30-metį. Šiandien, gegužės 20-ąją, jai būtų 130.

Tai kas gi ta Salomėja Stakauskaitė (1890 05 20–1971 09 26)?

Mus pasiekusios jos gyvenimo ir darbų nuotrupos liudija taurią tarnystės dvasią. Nuo pat XX a. pradžios – Mokytoja. Į šį žodį besikuriančioje Lietuvoje tilpo tūkstančiai darbų, istorinių virsmų, galybė įsipareigojimų be atlygio. Dažnai savęs klausiu – iš kur jos sėmėsi jėgų?

„Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografiniame žodyne“ (2006) – Salomėjos gyvenimo faktai: gimė 1890 metų gegužės 20 dieną Užliaušių kaime netoli Krekenavos, 1902–1909 metais mokėsi Liepojos gimnazijoje, įgijo namų mokytojos teises. 1909 metais atvažiuoja į Panevėžį pas brolį kunigą Juozą Stakauską. Čia prasideda Mokytojystės kelias. Pradžioje slaptai, paskui „Saulės“ mokytojų kursų organizavimas, mokymas. Prieš I-ąjį pasaulinį karą dvejus metus gilino žinias Varšuvos Aukštuosiuose moterų kursuose (klausė pedagogikos ir gamtos mokslų paskaitų), porą metų mokytojavo Lenkijoje, grįžo į Lietuvą. Buvo pakviesta į Kauną „Saulės“ mokytojų kursų vedėja. I-ojo pasaulinio karo metais kursai buvo iškelti į Voronežą, Salomėja grįžo į Panevėžį ir čia visus karo metus rengė mokytojų kursus dėstomąja lietuvių kalba. 1918 metais Salomėja apsigyvena Jurbarke. Pakviesta kito brolio – klebono Pranciškaus Stakausko, pradeda kurti Jurbarko progimnaziją. Progimnazija įsteigta 1918 metų spalio 14 dieną, o nuo 1919 spalio mėnesio jos direktorė – Salomėja Stakauskaitė. Ir visokiausi visuomeniniai įsipareigojimai: Jurbarko miesto valdybos narė, Lietuvos katalikių moterų draugijos valdybos narė, šv. Zitos draugijos valdybos narė, daug rašo, daug ir remia savo lėšomis.

Į Steigiamąjį Seimą išrinkta Raseinių rinkimų apygardoje. Puiki mokytoja, katalikių moterų veikėja, publicistė. Seime kurį laiką buvo Krikščionių demokratų frakcijos sekretorė, dirbo Konstitucijos komisijoje, vėliau paskirta į Bibliotekos komisiją.

Pasibaigus Steigiamojo Seimo darbui, Salomėja vėl pasineria į pedagoginę veiklą. 1922-ieji metai. Ji – Krekenavos naujoji mokyklos vedėja. Visus 1922–1923 mokslo metus gyvavo visos 4 vidurinės mokyklos klasės. Nuo 1924-ųjų moksleiviai pasipuošia uniforma – Panevėžio gimnazijos pavyzdžiu!

Įvairiausios mokyklų reorganizacijos priverčia mokytoją Salomėją palikti Krekenavą. 1935–1937 metais ji – Šėtos progimnazijos matematikos mokytoja. Išdirbusi mokytoja 25-erius metus, 1937-aisiais išleidžiama į pensiją ir grįžta į Panevėžį.

Mūsų mieste Salomėja Stakauskaitė iki pat 1940 metų spalio vadovavo šv. Vincento Pauliečio draugijos įsteigtoms prieglaudoms ir mokykloms. Buvo draugijos vicepirmininkė, kasininkė, visų reikalų vedėja. Darbų kalnai!

Sovietmečiu – jokios pensijos, jokio pragyvenimo šaltinio… Žemai reiktų nusilenkti tuometinės I-osios vidurinės mokyklos (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) direktoriui Jonui Janulioniui. 1946–1960 metais mokytoja S. Stakauskaitė čia dėstė rusų kalbą ir buvo bibliotekos vedėja. Žinant to meto ideologiją – direktoriaus drąsa neįtikėtina!

Amžinajam poilsiui Mokytoja sugrįžo į Krekenavą. Čia, 1971-ųjų rugsėjo pabaigoje, atgulė prie tėvų…

Viskas nugulė užmarštin… Ir skaudžiai suskamba filosofo profesoriaus Vosyliaus Sezemano mintis:

„Su žmogaus egzistencijos laikiškumu yra neatskiriamai susijusi ir kita jos esminė ypatybė, būtent egzistencijos istoriškumas.“ Tai įpareigojantys, jeigu juos girdime, žodžiai.

2014 metais Lietuvos istorijos institutas išleido Gedimino Rudžio parengtą knygą „Juozas Stakauskas. Trys lietuvių tautos pagrindai“. Leidinio rankraštis saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyne. Ačiū visiems, kurių rūpesčiu šiuos brangius prisiminimus turime laimę skaityti. Juose gyvas ir Salomėjos Stakauskaitės vardas. Kunigas Juozas Stakauskas, brolis, taip švelniai seserį vadinęs Saliomėja, iš mažų smulkmenų, trumpų pasakojimų atkuria reto pasiaukojimo jaunų moterų, jau ragavusių mokslų, darbus XX a. pirmaisiais dešimtmečiais čia, Panevėžyje.

Panevėžyje organizuotai labdarystės darbai ėmė veikti 1906-ųjų pavasarį, kada po didelių vietos inteligentų ir kunigų pastangų bei prašymų Vidaus reikalų ministerijoje šv. Vincento Pauliečio draugijos pagrindu buvo užregistruota Panevėžio katalikų labdarių draugija. Tais pačiais metais Smėlynėje, prie pat Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, iš surinktų lėšų draugija iš buvusių kareivinių įsigijo du didelius dviejų aukštų namus. Vėliau buvo pastatytas trečias gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Čia gyveno nuostabaus gerumo darbai: draugija išlaikė apie 40 senelių ar ligų prispaustų žmonių ir apie 40 vaikų! Seserys vienuolės tyliai skalbė, virė, slaugė, ravėjo daržus, mokė mažuosius…

Tais pačiais, 1906-aisiais, buvo atidaryta ir pradžios mokykla. Pirmoji mokytoja – Aleksandra Rušinskaitė, o mokyklos vedėja lenkė Marija Liudkevičienė, turėjusi aukštesnį mokytojos cenzą, reikalingą mokyklų vedėjams. Čia 1909 metais brolio kunigo Juozo Stakausko pakviesta atvažiuoja Salomėja, jauna, jau turinti reikiamą išsilavinimą mokytoja, ir paskiriama mokyklos vedėja. Pamokų dar neturėjo, o mokinių jau buvo apie šimtą! Reikėjo rūpintis viskuo – mokytojais, pamokomis, lėšomis, auklėjimu, ugdymu… Sukurti pilnavertę mokyklą, galvoti apie „Saulės“ kursus, ruošiančius jaunus mokytojus kaimų mokyklėlėms, organizuoti kultūros renginius… Katalikų labdarių draugija turėjo dar vieną reikšmingą įstaigą – biblioteką, joje – apie 6 tūkstančius knygų lenkų kalba, 10 spintų ir tūkstantį lietuviškų leidinių. Visu tuo rūpinosi Salomėja.

Paskui šią Gėrio salą ištiks gaisras, griaus I-asis pasaulinis karas – viską niokojantys vokiečių ir rusų kareiviai, bet aukos darbai nenutrūks. Čia grįš karo pabėgėliai… Ir viskam užteks rankų, gerumo, duonos ir didelės meilės sužeistiems, našlaičiams, karo išvargintiems.

O Jurbarke mokytoja Salomėja kartu su gimnazistais eis į kaimus rinkti aukų Lietuvos kariams. Mažai teturėdami, ūkininkai aukos sidabrinius šaukštus, žiedus, javų…

„Saulės“ draugija, kurios darbuose ir Salomėja Stakauskaitė, turėjo motto (gal greičiau maldą): „Dieve, laimink mus ir padėk mums (tarnauti) darbuotis labui Lietuvos ir žmonijos“. Viena iš daugelio tyliųjų, Salomėja Stakauskaitė, Mokytoja, Lietuvos Steigiamojo Seimo narė tarnavo su kaupu. 2020-ųjų gegužės 20-tą jai – 130 metų.

Dėkojame gerb. Kristupui Šidlauskui už suteiktą galimybę skelbti skaitmeninius vaizdus iš asmeninio fotografijų archyvo.

Albina Saladūnaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka