Kunigas, visuomenės veikėjas Juozas Stakauskas gimė prieš 150 metų – 1871 m. vasario 19-ąją Užlaušių kaime. Kaimas arčiau Ramygalos, nors priklauso Krekenavos parapijai.
Daug miškų, pelkėta. Pro kaimą tekanti Kripė. Tolėliau Liaušės upeliūkštis, o dar ir tyliai srovenanti Upytė. Paukščių ir žvėrių karalystė, dovanojusi ramybę ir grožį visai gausiai Stakauskų šeimai. Trys sūnūs ir trys dukterys.
Begalinio darbštumo ir šviesumo tėvas Mykolas Stakauskas buvo pačiame 1863 m. sukilimo centre – vežiojo Paberžės kleboną, sukilimo vadą, kunigą Antaną Mackevičių į klebonijas, dvarus, sukilėlių stovyklas. Meilė tėvynei, gilus tikėjimas, matyt, peraugo ir į vaikus.
Motina Agota Plėštytė iš netolimo Ibutonių kaimo – geroji, rūpestingoji, švelnioji namų dvasia, vyro patarėja, gilaus tikėjimo.
Išsipildė didžiausias tėvų noras – matyti išsimokslinusius vaikus. Begalinis darbas, netgi skolos lydėjo tą norą…
Į kunigus išeis du: Juozas ir Pranciškus. Sesuo Ona, ištekėjusi už knygnešio, Ramygalos bažnytinės brolijos pirmininko Jono Račiūno, užaugins 3 sūnus, Lietuvos savanorius. Paskui laisvai Tėvynei jie dovanos savo talentus ir darbus.
Kilnioji Salomėja, brolio kunigo Juozo išleista į mokslus, mokytoja, Atkuriamojo Seimo narė, ilgus metus tarnavusi panevėžiečiams: mokė, glaudė, kūrė, šelpė, globojo.
Tarnyste grįstas kunigo kanauninko, vienuolio Juozo Stakausko visas gyvenimas. Galingi darbai ir Bažnyčiai, ir žmonėms, ir Lietuvos valstybės kūrimui.
Ir begalinis kuklumas kalbant apie save:
„Aš, lietuvių ūkininkų sūnus, baigęs Panevėžio realinę gimnaziją, Kauno kunigų seminariją ir dvasinę Petrapilio akademiją Šv. teologijos magistro laipsniu, ėjau įvairias kunigo pareigas. Buvau Kauno katedros vikaru ir tuo pačiu laiku – mergaičių gimnazijos kapelionu. Vėliau – Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, Liepojos dviejų gimnazijų kapelionu, Panevėžio klebonu ir dekanu. Per Didįjį karą 13 mėnesių buvau Žemaičių vyskupu generalvikaru ir valdžiau vyskupiją. Pakeltas į garbės kanauninkus, buvau seserų benediktinių vienuolyno kapelionu ir Kurijos notaru bei teisėju. Pagaliau, įstojęs į kunigų marijonų kongregaciją, buvau Marijampolės vikaru ir klebonu.
Šalia tiesioginių kunigo pareigų dirbau katalikiškose organizacijose: Blaivybės, „Saulės“, „Žiburio“, šv. Vincento ir Paulo, darbininkų, moterų, „Pavasario“, Šv. Kazimiero ir kitose.
Augau ir brendau tarp bočių atsiminimų iš lenkų bei lietuvių sukilimų prieš rusus ir iš baudžiavos laikų. Pergyvenau rusų persekiojimus, Didįjį karą, laisvos Lietuvos įsikūrimą, puikų josios klestėjimą, partijų bei srovių vidaus kovas, pagaliau josios žlugimą.
Mačiau, kad visiems lietuviams (ir man, žinoma) visuomet rūpėjo ginti savąją žemę, gimtąją kalbą bei katalikų tikėjimą. Tai buvo trys tautos pagrindai, dėl kurių lietuviai gyveno, veikė, smarkiai kovojo ir niekada jų neišsižadėjo, nors kartais dėl to jie prarasdavo savo turtus ar laisvę.“ (Iš: Juozas Stakauskas. Trys lietuvių tautos pagrindai. Vilnius, 2014, p. 21)
Ilgoka citata iš paties Kunigo prisiminimų labai trumpai aprėpia visą gyvenimą ir jau tai atveria plačią asmenybę. Betgi už kiekvieno užrašyto sakinio – didžiausi darbai, protas, išmintis, labdarystė ir amžina kova už šviesą ir laisvę.
Visas gyvenimas – rūpestis, kaip suformulavo pats Kunigas, trimis lietuvių tautos pagrindais: savo žeme, gimtąja kalba, katalikų tikėjimu.
Jaunieji lietuvių kunigai, pasiryžėliai taip gyventi ir dirbti, 19 a. pabaigoje – 20 a. pirmaisiais metais dažniausiai atsidurdavo Latvijoje… Taip „litvomanais“ tuometinė carinė valdžia atsikratydavo.
Už lietuvių kalba Kaune aukojamas mišias, lietuviškus pamokslus ir giesmes 1901-aisiais metais jaunas kunigas Juozas atsidurs Liepojoje. Čia jis sutiks irgi jauną kunigą Kazimierą Paltaroką. Užsimezgusi bičiulystė ir bendras rūpestis lietuvybės išsaugojimu tvers visą gyvenimą ir virs dideliais darbais kuriant Panevėžio vyskupiją 1926-aisiais.
Į Panevėžį kunigas Juozas Stakauskas atvažiuoja 1909 metų birželį. Mirus kanauninkui Mykolui Chodoravičiui, ilgamečiam šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonui, skiriamas į jo vietą. Tuo metu tai buvo vienintelė Panevėžio bažnyčia. Jauno klebono laukė galybė darbų ir politiniai įvykiai, keitę visą Lietuvą. Labai greitai mūsų Senamiesčio bažnyčia ir parapija tampa ne tik dvasinio, bet ir kultūros, švietimo, labdaros, politinių įvykių centru. Viso to organizatorius – klebonas Juozas Stakauskas.
Rūpestis naujos bažnyčios statyba (būsimoji Katedra, po 1926-ųjų), senųjų kapinių pertvarka (tą matome ir šiandien), senelių, vaikų prieglaudomis, lietuviškų pamaldų įvedimu ir daugybė kitų darbų neužgožė ir kito klebono rūpesčio: verkiant reikia pradinių mokyklų, lietuvių mokytojų, lietuviškų vakarų, bibliotekos, katalikiškų organizacijų, tarnystei – jaunų mokytų žmonių. Čia, Senamiesčio parapijoje, kuriama visa Švietimo sistema iki 1914-ųjų, I-ojo pasaulinio karo pradžios. Ir tų darbų priekyje – šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonai. Žinant tuometinės valdžios politines nuostatas, tuos darbus dirbti ir veikti reikėjo slaptai.
Deja, dar reikėjo pusiau slaptai steigti lietuviškas mokyklas ir draugijas, nors 1904 m. lyg ir išlaisvinama gimtoji kalba ir spauda.
Tik 1906 m. rusų valdžia pradeda leisti kurtis kultūros-švietimo draugijoms, profesinėms sąjungoms ir kt. organizacijoms. Tą itin sunkų (ir vis dar represuojamą) darbą pradeda konfesinė inteligentija.
Pirmoji „Žiburio“ draugija įsteigta Marijampolėje 1906 m. gegužės 15 d., o birželio 25-ąją patvirtinti katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ įstatai. „Saulės“ draugijos veikė Kauno gubernijoje, jai priklausė ir Panevėžys.
„Saulės“ draugijos Panevėžyje skyriui vadovavo kun. klebonas Juozas Stakauskas. Užtat rūpestis daraktoriais, slaptais mokytojų kursais, pradžios mokyklomis, besisteigiančiomis kultūros draugijomis gulė ant Kunigo pečių. Ir ne tik steigti, bet ir išlaikyti, šiek tiek mokėti mokytojams, suteikti galimybę vaikams mokytis už dyką, rasti vadovėlių, mokymosi priemonių, pinigų knygoms, steigiamai bibliotekai, išlaikyti vaikų ir senelių prieglaudas, pagaliau – sugebėti išsireikalauti iš tuometinės carinės valdžios šiek tiek laisvės lietuvybei, rasti taikią bendrystę su lenkais, kitų tautybių žmonėmis, tuomečiais Panevėžio gyventojais.
Iki 1914-ųjų karo klebono Juozo Stakausko pastangomis įsteigta (labai sėkmingai veikusi) Blaivybės draugija, išgrąžinta Bažnyčia. „Saulės“ mokytojų kursų parengti mokytojai patys jau steigė pradžios mokyklas mūsų apylinkėse. Pradėta piligrimystė. Pėsčiomis į Žolinę Krekenavon, su jaunimu į Vilnių (nors ir lenkišką). Dainų vakarai, puikaus vargonininko Vlado Paulausko vedami, įvairiausia labdarystė, pagalba Šv. Zitos draugijai besirūpinančiai tarnaičių gyvenimu ir likimais. Pagaliau išaugusi pareigų našta: ne tik klebonas, bet ir Panevėžio dekanas.
Pirmasis pasaulinis karas.
Trumpa citata iš Juozo Stakausko atsiminimų: „Nėra ko kalbėti apie vargus karo metu. […] visi reikalai spietėsi apie mane. Ir bažnyčios tarnai, prieglaudų vedėjai, „Saulės“ kursų ir gimnazijos direktoriai, šeimos nariai, pavargėliai, iš toli atvykę kunigai, parapijų atstovai… ir vokiečiai su savo reikalavimais. […] Nė vienos laisvos valandėlės. Nei poteriams ramiai sukalbėti, nei pavalgyti. […]
Ir kojos pavargo. Gavau gyslų išsiplėtimą, net nervų uždegimą.“ (Iš: Juozas Stakauskas. Trys lietuvių tautos pagrindai. Vilnius, 2014, p. 251)
Atrodė, kad griūna viskas… Ir vis tiek – viltis lieka!
„Likusi nuo evakuacijos Panevėžio inteligentija, pasinaudodama okupantų pasikeitimu ir sumaištimi, suskubo kurti lietuvišką gimnaziją. Iniciatoriais buvo „Saulės“ švietimo draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas kun. Juozapas Stakauskas, tik ką aukštuosius istorijos mokslus baigusi Marija Geigaitė-Putramentienė (vėliau Giedraitienė), du teisės fakulteto kursus baigęs studentas Kazimieras Bizauskas ir kt. 1915 m. spalio 1 d. mokykla pradėjo darbą. […]“ (Iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys, 2007, p. 107)
Pirmoji Lietuvos švietimo istorijoje lietuviška vidurinė mokykla. Nuostabi detalė: tą pačią mokyklą, tik rusišką, realinę Juozas Stakauskas baigė 1888 m.
Ir dar iš tos pačios knygos Petro Lelio prisiminimų: „Vokiečių okupacijos metais lietuviškas gyvenimas sukėsi apie šv. Petro ir Povilo bažnyčią […]. Visą lietuvišką veikimą palaikė kunigai, ypač klebonas kun. J. Stakauskas.“ (Iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys, 2007, p. 148)
Kun. Juozas Stakauskas Panevėžyje – ir politikas. Jis vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo organizatorių. Kartu su kitais 20 organizacinio komiteto narių 1917 m. rugpjūtį parengė dokumentus Vilniaus konferencijai (joje ir dalyvavo), kurios išrinkta Taryba 1918 vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą!
O Panevėžyje tais 1918 metais dar vienas šviesus kultūros įvykis, kuriame kun. Juozo Stakausko pavardė.
1918 metais, dar tebesant vokiečių kariuomenei ir valdžiai, kunigo Juozo Stakausko, muziko Vlado Paulausko ir visuomenės veikėjo Kazimiero Bizausko iniciatyva darbą pradėjo Muzikos mokykla. Su fortepijono, smuiko ir dainavimo klasėmis. Steigėjai oficialiai įregistravo šią mokyklą kaip „Saulės“ draugijos muzikos mokymo kursus.
Iš prisiminimų:
„Vladas Paulauskas, šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas […] buvo pastebėjęs, kad mieste yra gana daug gabių dainininkų, smuikininkų ir kitokių muzikos mėgėjų, taipogi mokinių tarpe, kurie neranda progos savo talentus lavinti.
V. Paulauskas sumanė jiems padėti ir parengti iš jų gerų choristų lietuviškiems vakarams, operetėms, kas jam labai rūpėjo. Kursai turėjo apie 60 lankytojų […]. Mokytojai buvo, be Paulausko, Karka, Jodinskaitė, Pučėta, Gudavičius, vokietis Ebellingas.“ (Iš: Juozas Stakauskas. Trys lietuvių tautos pagrindai. Vilnius, 2014, p. 181)
Tiesa, ši mokykla gyvavo neilgai, bet muzikos ir operetės ateičiai Panevėžyje sėkla buvo pasėta. Ir naujos pavardės suskambėjusios prisiminimuose – M. Karkos ir H. Gudavičiaus – rašys tolimesnį Panevėžio kultūros puslapį.
Kunigas, klebonas, dekanas, garbės kanauninkas Juozas Stakauskas, atrodo, įkopęs ir į bažnytinės hierarchijos aukštumas, puikus visų veiklų organizatorius, apdovanotas įvairiausiais talentais, buvęs I-ojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko dešiniąja ranka, 1926-aisias, kai reikėjo padėti pamatus naujajai mūsų vyskupijai, palieka viską… Nuo 1927-ųjų jis – vienuolis marijonas Marijampolėje. Atlikęs galybę darbų, pasilieka prie jaunystėje užgimusios svajonės – vienuolija.
Ir čia viskas iš Aukštybių, atrodo, atsiųsta. Jaunose dienose sutikęs savo bendraamžį Jurgį Matulaitį, dabar – Palaimintąjį, didįjį marijoną, taip ir liko jo pagautas… Tais pačiais, 1927-aisiais, į Amžinybę iškeliavus J. Matulevičiui, kunigas Juozas išeina į marijonus, o vyskupas K. Paltarokas, kaip didžiausią padėką už Panevėžį, užkels į dangų būsimojo Palaimintojo skulptūrą virš mūsų Katedros…
Būdamas vienuolis, kunigas Juozas Stakauskas rašys prisiminimus ir mums visiems per juos dovanos galimybę prisiminti ir atminti darbus žmonių, „ant kurių yra statomas rūmas“.
Antrasis pasaulinis karas dar kartą griaus viską.
Priebėgą nuo baisumų kunigas vienuolis Juozas Stakauskas ras netoli savo gimtinės, Upytėje. Kaip pasakoja kunigas, dr. Gediminas Jankūnas, dabartinis Upytės klebonas, kunigą Juozą priglaus jo bendražygis ir bendraamžis kunigas Antanas Ignatavičius. Ir netgi ne savo klebonijoje, nes išvarytas, o pas geradarį Upytės vargonininką Budavičių. Abu.
Upytės šventoriuje ir atguls 1944-aisiais kunigas Juozas Stakauskas.
Čia ramu ir šviesu. Pro šventorių, čia pat, sruvena Upytės upeliukas. Kaip kūdikystėj ji prateka ir pro Užlaušių kaimą.
Geros valios vedini, mes visada turime galimybę užsukti į Upytės šventorių. Gėlės žiedą ir „Amžinąjį Atilsį“ Jam…
Mes ne savo ugnimi žėruojam,
Mes ne sau aplinkui
Šviesą liejam…
A. Dambrauskas-Jakštas
Nuotraukoje – kunigas, visuomenės veikėjas Juozas Stakauskas. XX a. 2 deš. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Pavienių rankraščių fondas F8
Albina Saladūnaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka