Portalo lankytojų dėmesiui pateikiame Ukmergėje leidžiamo Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“, mininčio savo leidybinės veiklos 30-metį, 2020 m. Nr. 2 (29) išspausdintą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus tyrėjo Raimundo Klimavičiaus straipsnį „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir bitininkystės kursai Deltuvoje“. Dėkojame almanacho redaktoriui Vytautui Česnaičiui, maloniai leidusiam jį paskelbti ir bibliotekos portale.
Vieną 1886 m. vasaros dieną vieškeliu, vedančiu iš Deltuvos į Ukmergę įvažiavo kelios brikelės ir Kauno gatve pasuko miesto centro link. Privažiavusios dešinėje gatvės pusėje stovintį Kopelevičiaus namą, brikelės sustojo. Iš jų išlipo devynios jaunos merginos ir neskubėdamos įėjo į tame name tik prieš metus įrengtą Juozapo Romaškevičiaus fotoateljė[1]. Fotografo tai nenustebino, nes jis jau laukė atvykstančių įsiamžinti fotografijoje Deltuvos dvare įkurtos bitininkystės ir sodininkystės mokyklos auklėtinių su savo vadove Klementina Maculevičiūte. Tarp jų buvo ir neaukšta, su kuprele mergina, atvykusi į Deltuvą iš Panevėžio apskrities Puziniškio dvaro. Tai buvo žinomo Joniškėlio gydytojo Jono Leono Petkevičiaus dukra Gabrielė…
Tą dieną Ukmergėje padarytą fotografiją būsimoji rašytoja saugojo visą savo gyvenimą. Po jos mirties ši nuotrauka buvo perduota Panevėžio kraštotyros muziejui, kur yra ir šiandien. Ji ir tapo akstinu detaliau pasidomėti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo etapu, susijusiu su mokymusi bitininkystės Deltuvoje.
Kas buvo žinoma iki šiol
Apie tai, jog būsimoji rašytoja mokėsi bitininkystės Deltuvos dvare yra paminėta beveik visose publikacijose, skirtose jos gyvenimui ir kūrybai nagrinėti. Šis Gabrielės Petkevičaitės biografijos faktas yra siejamas ir su jos pasirinktu kūrybiniu pseudonimu – Bitė. Kaip prisiminė pati rašytoja viename iš laiškų pirmajam savo biografui Juozui Tumui-Vaižgantui, „bitininkavimo mokiaus Deltuvoje (Tiškevičiaus dvare, Ukmergės apskr.). Vienus metus veikė ten bitininkavimo ir sodininkavimo mokykla, ne mokykla, geriau pavadinus kursai. Vedė Varšuvoje daržininkavimo mokyklą baigusi Maculevičiūtė. Ožeškienė ir Konopnickienė įdėjo atsišaukimą, kviečianti „ziemenki“ imtis toje šakoje darbuotis. Kadangi namie nerimau, tai tėtušis pakišo man tą atsišaukimą ir pasakė, kad su tokiu universitetu sutinka, bet ne su kitokiu. Turėjau norom nenorom imtis tų profesijų.“[2].
Šią pačios rašytojos suteiktą informaciją apie mokymąsi bitininkystės Deltuvoje vėliau rašytose Bitės biografijose atpasakojo visi autoriai su tam tikromis savo interpretacijomis. Pvz., Vaižgantas papildomai nurodė, kad tie kursai veikė „bene per 1885 metus“, o Gabrielė mokėsi „Deltuvoje pusę metų“[3]. Ona Pleirytė-Puidienė 1932 m. parašytame straipsnyje apie Bitę jau be jokios abejonės teigė, jog pastaroji bitininkystės kursus „išėjo“ 1885 metais[4]. Ida Dektoraitė 1936 m. žurnale „Kultūra“ paskelbtoje rašytojos gyvenimo ir veiklos apžvalgoje nurodė, kad Petkevičaitė Deltuvoje „pusę metų pasimokiusi baigė tą mokyklą“[5]. Juozas Jasaitis 1972 m. išleistoje išsamioje rašytojos gyvenimo, kultūrinės veiklos ir kūrybos studijoje pateikė kiek daugiau informacijos apie kursus Deltuvoje ir teigė, jog Bitė 1885 m. „įstojo į Deltuvos dvare suorganizuotus vienerių metų bitininkystės ir sodininkystės kursus, kuriuos vedė kažkokia Maculevičiūtė, mokiusis šių dalykų Varšuvoje.[…] Kursus lankė aštuonios merginos iš įvairių Lietuvos vietų. 1886 metų liepos 15 d. G. Petkevičaitė gavo kursų baigimo pažymėjimą“[6].
Visos čia pateiktos negausios žinios apie bitininkystės kursus Deltuvoje vienaip ar kitaip iki šiol yra pakartojamos daugelyje rašinių, skirtų Bitės gyvenimui ir kūrybai atskleisti. Todėl kilo mintis paieškoti daugiau informacijos apie tuos kursus, jų organizatorę ir šių kursų poveikį tolimesniam būsimos rašytojos ir visuomenės veikėjos gyvenimui.
„Jedna Litwinka“
Kas gi buvo ta „kažkokia Maculevičiūtė“, organizavusi bitininkystės ir sodininkystės kursus Deltuvoje? Vienas tuometinis Varšuvoje leistas laikraštis, rašydamas apie moterų verslumą, ją pristatė kaip „jedna Litwinka, panna Maculewiczówna“ (viena lietuvaitė, panelė Maculevičiūtė)[7].
Klementina Maculevičiūtė buvo kilusi iš Lietuvos bajorų Maculevičių giminės. Šios giminės atstovai XIX a. gyveno Vilniaus ir Kauno gubernijose[8]. Kuriai konkrečiai giminės atšakai ji priklausė, nustatyti nepavyko. Klementina 1883 m. baigė prie Varšuvos pomologijos sodo veikusią Sodininkystės mokyklą ir Bitininkystės mokyklą prie Varšuvos bitininkystės muziejaus (Muzeum pszczelnicze na Koszykach), kurią buvo įsteigęs įžymus lenkų bitininkas ir pedagogas Kazimieras Levickis. 1885 m. ji buvo viena (ir vienintelė moteris) iš devynių asmenų, po Varšuvoje įvykusios sodininkystės parodos įsteigusių Sodininkystės bendrovę, kurios tikslas buvo supirkinėti provincijoje išaugintus vaisius ir prekiauti jais Varšuvoje ir kituose miestuose[9].
Pabaigusi mokslus Varšuvoje, Maculevičiūtė apsigyveno Ukmergės apskrityje, Deltuvoje pas savo seserį, ištekėjusią už Zaikausko[10]. Kadangi Petkevičaitė-Bitė savo prisiminimuose nurodė, kad mokėsi bitininkystės „Deltuvoje, Tiškevičiaus dvare“, tikėtina, kad Zaikauskas buvo arba to dvaro ūkvedžiu, arba dvaro žemės nuomininku. Iš savo svainio Klementina išsinuomojo sodą. Jame užveisė vaismedžių medelyną, rožyną, šparagų daržą ir įrengė 40-ties Levickio konstrukcijos avilių bityną. Avilius, vadovaujant ir prižiūrint bityno steigėjai, pagamino vietinis stalius. Po dviejų metų darbo iš kiekvieno avilio kasmet Klementina surinkdavo po 2 pūdus (apie 33 kg) medaus ir parduodavo po 10 rublių už pūdą[11]. Be to, veikli mergina pradėjo skatinti valstiečius užsiimti bitininkyste ir sodininkyste. 1885 m. vasarą nemokamai to mokė 6 mokinius iš aplinkinių kaimų.
Patyrusi, kad nemažai Rusijos vakarinių gubernijų gyventojų norėtų įgyti bitininkystės ir sodininkystės žinių, bet tam reikia turėti nemažai pinigų, kad galėtų nuvykti į Varšuvą ir susimokėti už mokslą bei gyvenimą didmiestyje, Klementina nusprendė Deltuvoje pradėti rengti bitininkystės kursus.
Deltuvos dvaras
Dabar yra sunku nustatyti konkrečią vietovę, kurioje „Tiškevičiaus dvare“ tie bitininkystės kursai vyko. Problema ta, jog Deltuvos dvaras istorijos eigoje formavosi kaip keliems savininkams priklausiusių atskirų žemės valdų visuma ir neturėjo vieno centro. Tik XIX a. antroje pusėje jis tapo grafų Tiškevičių nuosavybe. Tuo laiku Deltuvos dvarą sudarė dvaro sodyba ir keturios atskiros žemės valdos su įvairiais statiniais[12]. Viena iš tų žemės valdų priklausė Tiškevičių giminės Trakų Vokės atšakos atstovui grafui Jonui Vytautui Emanueliui Tiškevičiui (1831–1892). Ją jis paveldėjo iš savo motinos Onos Zabielaitės[13]. Šią valdą, kartu su Aukštadvario ir Viliukų palivarkais, sudarė 2337 dešimtinės žemės, iš kurių 817 dešimtinių užėmė miškas[14].
Deltuvos dvaro likusios dalies, anksčiau priklausiusios Gruževskiams ir Radviloms, savininku buvo Tiškevičių giminės Raudondvario atšakos atstovas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935). Jam priklausė ir Deltuvos dvaro sodyba, buvusi Antariškių žemės valdoje[15]. Ši valda, kartu su Stanislavovo, Deltuvos, Ratkaučiznos, Užuraisčio, Leonpolio, Kryžiaukos, Sibirkos ir Gojalio palivarkais užėmė 1742 dešimtines žemės. Iš jų 16 dešimtinių sudarė miškas[16].
Taigi, Bitės paminėtas „Tiškevičiaus dvaras“ Deltuvoje jos mokymosi ten metu turėjo du savininkus ir užėmė nemažą teritoriją. Bitininkystės kursai galėjo būti surengti viename iš dvarui priklausiusių palivarkų. Tam, kad nustatyti, kurio savininko žemėje ir kokioje konkrečioje vietovėje vyko Maculevičiūtės organizuoti bitininkystės kursai, reikalingas atskiras tyrimas.
„Tarpguberniniai“ bitininkystės kursai Deltuvoje
Gydytojas Jonas Leonas Petkevičius buvo sukaupęs nemažą biblioteką, kurią kasmet papildydavo naujomis knygomis ir periodiniais leidiniais. 1885 m. vien Varšuvoje jis užsakė dešimt pavadinimų laikraščių ir žurnalų[17]. Tarp jų buvo ir moterims skirtas žurnalas „Świt“, kurį 1884–1886 metais redagavo garsi lenkų poetė ir novelistė Marija Konopnicka. Viename šio leidinio 1885 m. lapkričio mėnesio numeryje buvo išspausdinta žinutė apie Klementinos Maculevičiūtės Deltuvoje įkurtą sodą ir bityną[18]. Žinutės pabaigoje buvo paskelbtas kvietimas visiems, norintiems kitais metais mokytis sodininkystės ir bitininkystės, susisiekti su Maculevičiūte nurodytu adresu. Kadangi kokių nors žinių apie Bitės atsiminimuose minimą tada paskelbtą M. Konopnickos ir kitos lenkų rašytojos Elizos Ožeškienės atsišaukimą, raginantį „ziemiankas“[19] mokytis bitininkystės, nerasta, manytina, jog būtent ši žinutė ir paskatino Petkevičių paraginti dukrą vykti mokytis į Deltuvą.
Mokslą Deltuvoje buvo numatyta pradėti 1886 m. balandžio 20 d. ir baigti liepos 20 d. Trijų mėnesių, Maculevičiūtės nuomone, turėjo užtekti įsisavinti visas reikalingas žinias, „jei tik bus mokomasi stropiai ir atidžiai“[20]. Mokslas kainavo 10 rublių. Dar 15 rublių per mėnesį reikėjo mokėti už maistą, apgyvendinimą ir skalbimą. Valstiečių kilmės mokiniams buvo pažadėta taikyti nuolaidas arba iš viso neimti mokesčio už mokslą. Kelionė iš Vilniaus į Deltuvą kainavo 2 rublius 20 kapeikų: geležinkelio bilietas iš Vilniaus į Jonavą – 1 rublis 20 kapeikų, pašto karieta iš Jonavos į Deltuvą – 1 rublis[21]. Visos šios išlaidos buvo daug mažesnės, nei būtų kainavęs mokslas Varšuvoje. Be to, Maciulevičiūtės organizuoti kursai davė dvigubos naudos, nes suteikė žinių ne tik bitininkystės, bet ir sodininkystės srityje.
Mokytis į Deltuvą 1886 m. pavasarį atvyko dešimt asmenų iš penkių gubernijų: aštuonios merginos ir du vaikinai. Devyni iš jų buvo apgyvendinti pensionate, įrengtame prie kursų. Viena mergina, gyvenusi netoli Deltuvos, į kursus atvykdavo iš savo namų. Kursus lankė Jadvyga Budrevičiūtė, Marija Jagminaitė, Vincentina Jurkevičiūtė ir Gabrielė Petkevičaitė iš Kauno gubernijos, Liucija Honesti iš Vilniaus miesto, Stefanija Zacvilichovska iš Vitebsko gubernijos, Stefanija Švanska iš Kijevo gubernijos, Jadvyga Davainaitė ir Vaclovas Juškevičius iš Vilniaus gubernijos bei Erazmas Sirpeika iš Kuršo gubernijos[22]. Mokslas, kaip ir buvo numatyta, trūko tris mėnesius. Liepos viduryje vyko baigiamasis egzaminas, kurį išlaikė devyni klausytojai. Vienintelis E. Sirpeika egzamino nelaikė.
Kaip ir buvo žadėjusi, Maciulevičiūtė nemokamai mokė aplinkinių kaimų valstiečius. Jie nelankė kursų reguliariai, bet atvykdavo laisvu nuo darbų ūkiuose laiku arba kartais net šventinėmis dienomis. Maculevičiūtė daugiausia juos mokė auginti sodinukus, skiepyti ir pumpuruoti jaunus medelius, užveisti naujus ir atnaujinti senus sodus. To Deltuvoje mokėsi stalius iš Stanislavovo palivarko Vaclovas Ivankevičius, valstiečiai Čičinas iš Veprių, Pabrinkis iš Kavoliukų, Deldenis iš Kurmėlių, Šarka iš Buriškių, Skirgaila iš Pakalnės kaimų, Kopūstas ir Galaunė iš Deltuvos[23]. Visi jie buvo aplinkinių palivarkų ir kaimų gyventojai.
Kursų baigimo liudijimas
Gabrielė, kaip pati prisiminė, į kursus Deltuvoje turėjo važiuoti „norom nenorom“. Tačiau atvykusi mokėsi kruopščiai ir išlaikė egzaminą. Visiems jį išlaikiusiems 1886 m. liepos 15 d. buvo įteikti kursų baigimo liudijimai. Petkevičaitei skirtame liudijime rusiškai buvo parašyta, jog ji pas K. Maculevičiūtę mokėsi bitininkystės ir išklausiusi visą kursą buvo prileista prie egzamino. Jo metu „pademonstravo puikias žinias“[24]. Liudijimą pasirašė „bitininkė Klementina Maculevičiūtė“ ir „egzamino liudininkas Ksaveras Ipolitovičius Podbereskis“[25].
Taigi, kursų lankytojai laikė visai rimtą baigiamąjį egzaminą, dalyvaujant net nepriklausomam stebėtojui. Dvarininkas Ksaveras Podbereskis su žmona Ona Römeryte, žinomo tapytojo Edvardo Jono Römerio seserimi, dailininke mėgėja, gyveno netoli Deltuvos buvusiame Veprių dvare, kurį įsigijo 1855 metais. Beje, istorinėje literatūroje yra nurodoma, kad Veprių dvarą Podbereskiai apie 1883 m. pardavė grafams Pliateriams[26]. Tai, jog Ksaveras Podbereskis pasirašė ant 1886 m. išduoto liudijimo, leidžia kelti prielaidą, kad dvaras galėjo būti parduotas vėliau. Kiek Podbereskis buvo kompetentingas bitininkystės srityje, sunku pasakyti. Tačiau pats faktas, jog egzamine dalyvavo pašalinis asmuo, kėlė tam tikros įtampos egzaminuojamiesiems. Tačiau, kaip galime spręsti iš įrašo liudijime, Gabrielė pasirodė puikiai.
Baigusi kursus, Petkevičaitė įgijo bitininkystės ir sodininkystės žinių. Jai turėjo imponuoti kursų vadovės demokratinis požiūris į valstiečius bei nuostata juos šviesti. Visa tai atitiko tas vertybes, kurios buvo puoselėjamos Petkevičių namuose. Be to, Gabrielė Deltuvoje užmezgė naujų pažinčių, įgijo naujų draugių. Su jomis ir nusifotografavo J. Romaškevičiaus fotoateljė Ukmergėje.
Intriguojantis įrašas fotografijos nugarėlėje
Ši 17 x 22 cm dydžio nuotrauka su fotografo įspaudu dešiniame apatiniame kampe, priklijuota ant kartono lakšto. Jo apačioje, po nuotrauka Petkevičaitės ranka surašyti nufotografuotų kursų Deltuvoje klausytojų ir jų vadovės vardai ir pavardės, išskyrus dvi: V. Jurkevičiūtės ir pačios Gabrielės[27]. Šį trukumą, galbūt, galima paaiškinti tuo, jog įrašas padarytas praėjus kuriam laikui po nusifotografavimo ir vienos iš klausytojos pavardės rašytoja nebeprisiminė.
Fotografijos nugarėlėje yra kitas įrašas, užrašytas ranka juodu rašalu lenkų kalba: „Vilniuje, Aušros Vartuose 1888 m. rugsėjo 8 d. 8-tą ryte / Mylėk ir nepamiršk ! / S. Zacvilichovska“. Jis ir nulėmė, jog visur nurodoma, kad ši fotografija padaryta 1888 metais. Tačiau tai mažai tikėtina, nes, vargu, ar praėjus dviem metams po kursų Deltuvoje pabaigos jų klausytojos su mokytoja vėl būtų susirinkusios tik tam, kad kartu nusifotografuotų. O ir įraše minimas Vilnius ir Aušros Vartai negalėjo būti fotografijos padarymo vieta, nes nuotraukoje aiškia matomas fotoateljė butaforinis fonas. Taigi, šią nuotrauką reiktų datuoti 1886 metais t. y. kursų, vykusių Deltuvoje, laiku.
O ką gi tada galėjo reikšti tas paslaptingas įrašas fotografijos nugarėlėje? Jis tikrai padarytas ne Petkevičaitės, nes rašysena skiriasi. Greičiausia, jo autorė buvo pasirašiusioji – Stefanija Zacvilichovska. Į kursus Deltuvoje ji atvyko iš Vitebsko gubernijos.
Stefaniją Zacvilichovska buvo kelių inžinieriaus Romualdo Zacvilichovskio, dirbusio kartu su garsiu tiltų konstruktoriumi Stanislovu Kerbedžiu, ir Marijos iš Palčevskių giminės duktė. Gimė tėvų dvare Volosevičiuose, Lepelio apskrityje, Vitebsko gubernijoje. Turėjo brolį Kazimierą ir dar vieną seserį. XIX a. pabaigoje ištekėjo už dvarininko Stefanovskio ir gyveno Vaclavovo dvare, kurį iš brolio gavo kaip kraitį. Stefkos (taip jos vardą po nuotrauka užrašė Bitė) gyvenimas kai kuo buvo panašus į Gabrielės. Ji turėjo ūkininkės gyslelę, vyrui žuvus, tvarkė dvaro reikalus, užveisė sodą, kuriame pati dirbo. Galbūt tam pravertė ir žinios, įgytos Deltuvoje. Panašiai kaip ir Bitė, ji augino bei rūpinosi brolio dukra, tiesa, nesantuokine, pagarbiai elgėsi su dvaro samdiniais. Kadangi turima žemė buvo nederlinga, o Minske mokėsi dvi dukros, kurias reikėjo išlaikyti, Stefanija vertėsi gan sunkiai. Po revoliucijos Rusijoje buvo priversta palikti savo valdas ir išvyko gyventi į Lenkiją[28].
Atsižvelgiant į šiuos faktus, visai tikėtina, kad kursuose Deltuvoje susipažinusios dvi demokratinių pažiūrų, kupinos idealizmo jaunos bajoraitės susidraugavo. O tas įrašas su mistine pasikartojančių aštuonetų data galėjo reikšti vietą ir laiką, paskirtą susitikti po dviejų metų. Ar toks susitikimas įvyko ir ar Gabrielė palaikė kokius nors ryšius su Stefanija kursams pasibaigus, žinių nėra.
Nesėkmė Puziniškyje
Petkevičaitės mokymasis Deltuvos kursuose turėjo įtakos tolimesniam tų kursų likimui. 1886 m. rugsėjo mėnesį spaudoje pasirodė pranešimas, kad K. Maculevičiūtės bitininkystės ir sodininkystės kursai kitais metais Deltuvoje nebebus rengiami, nes persikelia į Panevėžio apskrityje esantį Puziniškių dvarą, priklausantį buvusios mokinės Gabrielės tėvui Petkevičiui. Mokslas prasidės 1887 m. balandžio 18 d. Norintieji susisiekti su kursų vadove, turi rašyti laiškus daktarui Petkevičiui į Joniškėlį nurodant ant voko, jog jie yra skirti „Maculevičiūtei Puziniškyje“. Keli asmenys, norintieji dalyvauti kitų metų kursuose, jau buvo užsirašę. Pranešime taip pat buvo prašoma planuojančių tuos kursus lankyti gerai pagalvoti, ar užteks kantrybės mokytis, nes „šiais metais panelę Maculevičiūtę nuvylė beveik pusė užsirašiusių asmenų“[29].
Sunku pasakyti, kas buvo kursų perkėlimo į Puziniškį iniciatorius – Gabrielė ar jos tėvas? Labiau tikėtina, jog tai sugalvojo Petkevičius. Nelabai aišku ir kodėl Maculevičiūtė tam ryžosi. Spaudoje buvo paaiškinta, kad kursai iškelti iš Deltuvos „dėl tam tikrų vietinių sunkumų, trukdančių plėsti mokymo veiklą“, o Puziniškyje jie bus aprūpinti „tinkamesnėmis patalpomis“[30]. Kaip ir Deltuvoje, Puziniškyje „prie mokyklos veiks įvairių sistemų avilių gamybos dirbtuvės“[31]. O tai, kad „daktaras Petkevičius, aprūpindamas patalpomis ir suteikdamas kitą reikiamą pagalbą, geranoriškai ištiesia ranką [Maculevičiūtei], suteikia vilčių, kad galima tikėtis laukiamo pagerėjimo“[32].
Perkėlus kursus į Puziniškį, šiek tiek pasikeitė jų kaina. Mokestis už tris mėnesius mokslo liko tas pats – 10 rublių, bet vienu rubliu padidėjo užmokestis už maistą, apgyvendinimą ir skalbimą – 16 rublių už mėnesį. Visi kursai kainavo 58 rublius[33].
1886 m. rudenį persikėlusi į Puziniškio dvarą, Maculevičiūtė ten įkūrė erdvų sodą ir nedidelį vynuogyną. Be to, su penkiais Panevėžio apskrities žemės savininkais sudarė sutartis dėl jų bitynų priežiūros už tai gaudama po du rublius už sugaištą dieną ir kelionės išlaidų atlyginimą[34].
Tačiau į 1887 m. surengtus bitininkystės ir sodininkystės kursus Puziniškyje užsirašė daug mažiau norinčiųjų, nei praėjusiais metais. Atrodo, jog jų buvo tik keli, nes joks kursus lankiusiųjų skaičius net nenurodytas. To priežastis buvo labai netikėta. Pačios Maculevičiūtės teigimu, mokinių skaičius sumažėjo todėl, kad „daktaro Petkevičiaus duktė, buvusi jos [Maculevičiūtės] mokinė, už trijų mylių surengė tokius pat bitininkystės kolektyvinius mokymus“[35]. Nors konkreti vietovė nebuvo paminėta, pagal nurodytą atstumą tai galėjo būti Joniškėlis, kur Petkevičaitė tada gyveno. Kas ją paskatino konkuruoti su savo buvusia mokytoja organizuojant bitininkystės mokymus – neaišku. Galima prielaida, kad Gabrielė buvo nepatenkinta tėvo sprendimu pasikviesti Maculevičiūtę į Puziniškį. Baigusi kursus Deltuvoje, ji planavo pati užsiimti tokiais mokymais. O tėvui nepaklausius, ryžosi neatsisakyti savo planų ir organizuoti kursus Joniškėlyje. Ir, atrodo, kad jai pavyko. Apie tai, jog Petkevičaitė buvo pasiryžusi mokyti bitininkystės, netiesiogiai liudija ir tas faktas, jog apie 1889 m. lietuvių kalba ji jau buvo parašiusi knygelę apie bites, kurios rankraštis, deja, kažkur dingo ir nebuvo išspausdintas.
Vietoje epilogo
Klementina Maculevičiūtė, po nenusisekusių kursų Puziniškyje, ten daugiau nebepasiliko ir išvyko gyventi į Trakų apylinkes. Tam buvo ir dar viena priežastis. 1887 m. ji ištekėjo ir tapo Jurevičiene. Dėl visų tų aplinkybių savo veiklą nusprendė perkelti į nuosavas valdas Penkininkų kaime prie Trakų. Ten ji planavo 1888 m. gegužės 1 d. atnaujinti bitininkystės ir sodininkystės kursus, kurie turėjo vykti iki liepos 31 d. ir kainuoti 20 rublių, o apgyvendinimas ir aptarnavimas – dar po 16 rublių už mėnesį[36]. Ar šie planai buvo įgyvendinti, neaišku. Daugiau jokios informacijos apie tolesnę jos veiklą rasti nepavyko.
Jeigu Klementina Maculevičiūtė, išvykusi iš Puziniškio, jokia šviečiamąja veikla ir nebeužsiėmė, ją reikėtų laikyti bitininkystės ir sodininkystės viešųjų mokymų Lietuvoje pradininke ir pirmųjų mokomųjų kursų organizatore, o tokių kursų organizavimo pradžią nukelti dvidešimt aštuoneriais metais ankščiau nei dabar yra nurodoma enciklopedijose[37].
Trijų mėnesių bitininkystės kursai Deltuvoje suvaidino nemažą vaidmenį Petkevičaitės gyvenime. Kaip žinoma, ji buvo įsteigusi apie 50 avilių bityną ir jį prižiūrėjo. Pajamas, gautas pardavus medų, būsimoji rašytoja skyrė neturtingiems moksleiviams šelpti ir lietuvių kultūros veikėjams remti. Be to, ir Vaižgantas, ir kiti rašytojos biografai mokymąsi bitininkystės Deltuvoje siejo su jos sprendimu pasirinkti literatūrinį Bitės slapyvardį. Nors pati rašytoja yra sakiusi, jog pasirinko jį ne dėl išskirtinės meilės bitėms, bet dėl trumpumo[38]. Pirmą kartą juo pasirašė tik 1891 metais.
Šiame straipsnyje pateikta nauja informacija apie Bitę bitininkę, aišku, nekeičia jau nutapyto rašytojos biografijos portreto. Tačiau papildytas naujais potėpiais tas portretas įgauna naujus atspalvius.
Raimundas Klimavičius
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus tyrėjas
[1] Fotografo Juozapo Romaškevičiaus fotoateljė Ukmergėje, Kauno g. veikė 1885–1888 metais.
[2] Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Raštai. Vilnius. 1968, t. 6, p. 208.
[3] Juozas Tumas. Bitė darbininkė, pareigų vergė. Gabrielios Petkevičiūtės biografija jos 65 metų amžiaus ir 40 metų plunksnos darbo sukaktuvėms. Naujoji vaidilutė. 1926 m. vasario 25 d. Sąs. 1, p. 13.
[4] Ona Pleirytė-Puidienė. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Naujoji Romuva. 1932. Nr. 2(54), p. 33.
[5] Ida Dektoraitė. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimas ir literatūrinė bei visuomeninė veikla. Kultūra. 1936. Nr. 3, p. 163.
[6] Juozas Jasaitis. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Vilnius. 1972, p. 30.
[7] Listy z Warszawy. Wieczory rodzinne. 26 października 1885 r. Nr. 45, s. 354.
[8] Czesław Malewski. Rodziny szlacheckie na Litwie w XIX wieku. Powiaty lidzki, oszmiański i wileński. Warszawa. 2016, s. 639.; Seweryn Uruski. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. Warszawa. 1912, t. 9, s. 98.
[9] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 11 (23) września 1885 r. Nr. 38, s. 302.
[10] Zachęta do pszczelnictwa. Świt. 5(17) listopada 1885 r. Tom III. Nr. 20(86), s. 159.; Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 2(14) października 1885 r. Nr. 41, s. 327.
[11] Ten pat.
[12] Dziewałtów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. T. XV, cz. 1. Warszawa. 1900, s. 465.
[13] Lysti z provincji. Kraj. 21 lutego (4 marca) 1892 r. Nr. 8, s. 13.
[14] Dziewałtów, s. 465.
[15] Ten pat.
[16] Antaryszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. T. XV, cz. 1. Warszawa. 1900, s. 34.
[17] Juozas Jasaitis. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, p. 34.
[18] Zachęta do pszczelnictwa, s. 159.
[19] Ziemianka (lenk.) – žemės valdos savininkė ar savininko žmona
[20] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 2(14) października 1885 r. Nr. 41, s. 327.
[21] Ten pat.
[22] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 17(29) września 1886 r. Nr. 39, s. 311.
[23] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 3(15) grudnia 1886 r. Nr. 50, s. 399–400.
[24] Bitininkystės kursų Deltuvoje baigimo liudijimas, išduotas G. Petkevičaitei-Bitei. Deltuva, 1886 m. liepos 15 d. Panevėžio kraštotyros muziejus, PKM 875/R 11268.
[25] Ten pat.
[26] Vepriai. Sudarė Venantas Mačiekus, Edita Korzonaitė, Jonas Žentelis. Vilnius. 2010, p. 92.
[27] Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialinis palikimas Panevėžio kraštotyros muziejuje. Katalogas. Sudarė S. Libikienė. Panevėžys. 2012, p. 63.
[28] Про фольварк Вацлавово и деревню Карсащину. Prieiga per internetą: http://blukach.lepel.by/post/436; История появления поляков на лепельщине. Prieiga per internetą: http://blukach.lepel.by/post/622; Галопом по призракам. Вацлавово… Prieiga per internetą: http://blukach.lepel.by/post/439.
[29] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 17(29) września 1886 r. Nr. 39, s. 311.
[30] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 3(15) grudnia 1886 r. Nr. 50, s. 399.
[31] Ten pat.
[32] Ten pat, p. 400.
[33] Ten pat, p. 399.
[34] Kronika działalności kobiecej. Bluszcz. 7(19) października 1887 r. Nr. 42, s. 335.
[35] Ten pat.
[36] Ten pat.
[37] Justinas Vytautas Straigis. Bitininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą https://www.lietuviuenciklopedija.lt/Straipsnis/bitininkas-56168
[38] Ida Dektoraitė. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimas ir literatūrinė bei visuomeninė veikla, p. 163.