Prisiminkime Panevėžio miesto šviesuolį, buvusį politinį kalinį, išgyvenusį Kolymos lagerius, bet nepraradusį gyvenimo džiaugsmo, Vytautą Geršvaldą-Juškevičių, kurio 90-ąsias gimimo metines minime šių metų liepos 8 d.

1931 m. liepos 8 d. Ksaveros ir Adolfo Geršvaldų šeimoje Panevėžyje gimė būsimasis ekonomistas, kultūros veikėjas Vytautas Geršvaldas-Juškevičius (toliau – Juškevičius). Mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1948 m. perėjo į Panevėžio mokytojų seminarijos II kursą. Tų pačių metų pabaigoje už ryšius su partizanais ir kitokią rezistencinę veiklą suimtas ir nuteistas 8 metams griežtojo režimo lagerio. Kalėjo „Dalstroj“ sistemos lageriuose Kolymoje. Iš tremties grįžo 1954 m. Įsidarbinti buvo sunku. V. Juškevičius autobiografijoje prisiminė: „Į darbą negalėjo priimti, nes nepriregistruotas, o neregistravo, nes neturėjau darbo…“ (PAVB, F82-2) Savo atkaklumo ir gerų žmonių dėka pavyko įsidarbinti Panevėžio miesto valstybinio draudimo inspekcijoje. Šioje įstaigoje dirbo iki pat išėjimo į pensiją – 1993 m. Dirbdamas mokėsi Panevėžio 1-ojoje darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1965 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakulteto neakivaizdinį skyrių.

V. Juškevičius – žinomas kultūros veikėjas. Nuo 1965 m. – LTSR fotografijos meno draugijos Panevėžio skyriaus narys. Dalyvavo respublikinėse meninės fotografijos parodose. Vaidino Panevėžio lėlių liaudies teatre, rašė scenarijus spektakliams, įvairioms šventėms, miesto ir respublikiniams kultūriniams renginiams, ruošė personalines humoro programas. Panevėžio vaikams buvo gerasis Kalėdų Senelis. Dalyvavo Knygos bičiulių draugijos veikloje, domėjosi turizmu, kraštotyra. Aktyviai dalyvavo Panevėžio žygeivių klubo veikloje. Leidosi į pažintines keliones dviračiu, baidarėmis, pėsčiomis, dalyvavo turistiniuose sąskrydžiuose.

V. Juškevičius kūrė eilėraščius ir humoreskas, parašė pokario ir tremties metų atsiminimus „Šešeri negandų metai“ (2002). Išleistas V. Juškevičiaus eilėraščių rinkinys „Pamąstymai: rimuoti, nepažaboti“ (2015).

Mirė Vytautas Juškevičius 2016 m. vasario 7 d. Panevėžyje. Palaidotas Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.).

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Vytauto Juškevičiaus fondas F82. Fonde – V. Juškevičiaus atsiminimai apie mokslo, pokario ir tremties metus, autobiografija, įvairių švenčių scenarijai, humoreskos, Panevėžio lėlių liaudies teatro aktoriams sukurti sveikinimai, V. Juškevičiaus gyvenimą ir veiklą atspindinčios fotografijos, korespondencija, kiti dokumentai.

---

Iš Vytauto Juškevičiaus autobiografijos

Į Vytauto Didžiojo jubiliejų nespėjau – gimiau metais pavėlavęs – 1931.07.08, bet tėvai vis tiek dovanojo Vytauto vardą, kurį iki šiol nešioju, ko nepasakysiu apie pavardę, kurią po 26 metų išmainiau į žmonos. Vaikystė, o ir visas gyvenimas praėjo Panevėžyje <…>. Tėvukas su mama sargavo miesto Šaulių klube, kur ir gyvenome. Šeimoje augome trys broliai <…>. Pokaryje pora metų tryniau berniukų gimnazijos suolą. 1948 m. perėjau į Panevėžio mokytojų seminarijos II kursą. <…> saugumas perėmė mane savo globon. <…> atseikėjo 8 metus ir išsiuntė į Kolymos lagerius. 1954 m grįžau į Lietuvą. Gyvenime sutikau daug blogų žmonių, bet dar daugiau – gerų. Tai jie man – geltonsnapiui –  neleido nugrimzti į dugną. Tos gyvenimo pamokos vykdavo laivo triumuose, ant lagerio gultų, aukso kasyklos požemiuose, kasdieninėje kalinio buityje… (2001 m. PAVB, F82-2)

---

Iš Vytauto Juškevičiaus atsiminimų

Gyvenimas privertė pajudinti skaudžiausius praeities metus. Tvarkant su rezistencine veikla susijusius dokumentus, prisiminimuose sugrįžo pokario metų įvykiai. Mano, mano šeimos ir draugų nueitas vargo kelias. Tai – mano gyvenimas, o mano anūkams – tai istorija <…>.             

Pokario metai. Rudenį su broliu Kaziu pradėjome lankyti Panevėžio berniukų gimnazijos II klasę. Gyvenimas ėjo. Sovietinė santvarka nepasikeitė. Vėl prasidėjo areštai, žmonių vežimai. Jaunimas slapstėsi nuo mobilizacijos, miškuose daugėjo partizanų, žmonių vadinamų „miškiniais“ <…>.

1947 m. būdamas ketvirtoje klasėje, suartėjau su bendraklasiu Vytautu Šimkumi, kilusiu iš Troškūnų valsčiaus Naujasodės kaimo. Jis palaikė ryšius su partizanais. Pamažu pradėjo „prijaukinti“ ir mane. Supažindino su savo draugais „miškiniais“, prašė parūpinti šovinių, popieriaus, rašomąją mašinėlę, pabandyti gauti ginklų, paprašė išryškinti fotojuostelę ir padaryti nuotraukas (tuo metu užsiiminėjau mėgėjišku fotografavimu ir pats darydavau nuotraukas) <…>. Man, paaugliui, tokie įpareigojimai kėlė pasididžiavimą, su entuziazmu stengiausi juos įvykdyti. 1948 metais perėjau mokytis į Panevėžio mokytojų seminariją. Čia, pamenu, iš kursioko gavau pirkti pora dėžučių šovinių pistoletui <…>. Krata. Paimamas fotoaparatas, nuotraukos, dienoraštis <…>. 1949 m. birželio 15 d. Maskvos „trijulė“ („Osoboje soveščanije“) man skyrė 8 metus griežtojo režimo lagerio Kolymoje <…>.

Ir taip šešeriems metams palikau savo tėvų namus.

<…> patekom į Tenkinsko raj. „berlagą“ p/d 383/3, esantį prie Matrosovo vardo aukso rūdyno – didžiausio visoje Kolymoje. Lageris buvo išsidėstęs slėnyje tarp „sopkų“ (neaukštų kalnų), koks puskilometris nuo šachtų. Nuo lagerio iki darbo zonos vedė spygliuota tvora aptvertas „koridorius“, kuriuo į koloną surikiuotus kalinius varydavo į darbą <…>. Tiek lagerio, tiek šachtos teritorija buvo aptverta keliomis eilėmis spygliuota tvora ir saugoma bokšteliuose automatais ginkluotų sargybinių <…>. Tuo metu lageryje buvo apie 1500 įvairių tautybių politinių kalinių. Lietuvių buvo virš 200. Mums atvykus į lagerį po kelių dienų buvau paskirtas į požeminių darbų brigadą <…>. Per aštuonias darbo valandas turėjau tuos akmenis sukrauti į vagonėlius ir juos išstumti į pagrindinį koridorių. Pamainos norma buvo 9 vagonėliai. Rodos dirbau iš peties, be poilsio, o pakroviau tik 5 vagonėlius. Nejutau nei kojų, nei rankų… Neįvykdžius normos ir maisto davinys buvo mažesnis <….>. Žodžiu, po poros savaičių alinančio darbo ir alkio visai nusilpau ir tapau, kaip lageryje buvo įprasta vadinti „dochodiaga“ arba pagal Balį Sruogą „klipata“. „Klipatų“ brigadoje pradirbau kelis mėnesius, kol „atsigavau“, ir vėl buvau paskirtas į šachtą <…>. Vienu metu dirbau taip vadinamajame „bunkeryje“. Šis mano darbas taip pat buvo sunkus ir labai dulkinas <…>. Jokių spec. rūbų neturėjome. Su tais pačiais vatinukais ir darbe, ir barakuose, ir per išeigines. Sekmadienis buvo nedarbo diena <…>. Po Stalino mirties režimas palengvėjo. Kaliniams, kuriems artėjo bausmės pabaiga, leido auginti plaukus, pradėjo simboliškai mokėti už darbą. <…> pradėjo sklisti kalbos, kad bus peržiūrimos bylos ir pradės leisti namo.

Pagaliau padvelkė namais. 1954 m. pabaigoje lagerio administracija pasikvietė mane ir pranešė, kad esu paleidžiamas anksčiau pagal Chruščiovo įsaką, kaip nepilnametis, kadangi arešto metu dar neturėjau 18 metų. Pasakė, kad į darbą nebeičiau <…>. Labai prailgsta laikas. Naktimis neima miegas. Nuobodulį stengiuos įveikti piešdamas atvirukus „katalikams“ (lietuviams). Jaudina lietuvių draugiškumas <…>. Atbėgęs Jonas jau teiravosi ko neturiu, ko reikia. Pakeitė mano seną vatinuką nauju, tuo nuskriausdamas save. Kiti siūlė pinigų. Aišku, neėmiau. Vacys davė kojines ir net Mykolas, ko prisipažinsiu nesitikėjau, davė pirštines. Ačiū Adoliui, kuris daug kuo parėmė. Išsivešiu šiltus prisiminimus apie draugus. Lauksiu ką parodys ateitis… Pagaliau lagerio administracija išrašė pažymą, buhalteris išdavė uždirbtus pinigus, traukinio bilietą.

Pro traukinio langus slenka samanota Lietuvėlė. Garvežio kibirkštys spiečiumi skrieja melsvoj prieblandoj, kaip ir anuomet, važiuojant į rytus… Tik lakštingalos negirdėti <…> ir vietoj švelnaus vasaros vėjo į akis gruodis drebia šlapią sniegą. Nesvetingai sutinka tėvynė. O gal čia tik žiedeliai? Apsnūdusią širdį tejaudina būsimas susitikimas su mama. O toliau?

Galų gale, vieną šaltą sausio rytmetį brolis iš Vadaktų atveža į Verpčius, kur gyveno mama. Mama vienmarškinė išbėga į kiemą pasitikti ir verkdama atsiklaupia į sniegą…

Pagaliau po šešių metų klajonių sugrįžau į namus, kurių nėra <…>. Sugrįžau namo, bet mano gyvenimo dalis liko ten – už spygliuotų vielų. Liko draugai, kokių Lietuvoje dar neturėjau. Jų tolimesnis gyvenimas, jų padėtis man rūpėjo, o juos nemažiau domino manasis. (2002 m. PAVB, F82-3)

---

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Vytauto Juškevičiaus fondo F82 ir Alberto Stepankos fondo F28.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius