Prisiminkime talentingą ir atsidavusį savo darbui pedagogą, bibliotekininką, poetą Joną Sokolovą, kurio 130-ąsias gimimo metines minėjome vasario 5 dieną.
1892 m. vasario 5 d. Vladimire (Rusija) gimė būsimasis pedagogas, poetas, bibliotekininkas Jonas Sokolovas. Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Mokėsi Vladimiro gimnazijoje. 1904 m., šeimai persikėlus į Šują (Rusija), – Šujos gimnazijoje, kurią 1911 m. baigė sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos valstybinį universitetą. Mokėsi Istorijos-filologijos fakulteto Rusų kalbos ir literatūros skyriuje. 1914–1916 m. J. Sokolovas – universiteto stipendininkas. 1916 m., išlaikęs egzaminus ir apsigynęs diplominį darbą „Bylinos apie Dunojų ir vestuvinės dainos“, gavo pirmo laipsnio diplomą. Mokytojavo Vetlugos (Rusija) valstybinėje gimnazijoje. Dėstė rusų kalbą ir literatūrą bei graikų ir lotynų kalbas. 1918 m. persikėlė į Maskvą ir dirbo 160-oje antro laipsnio mokykloje mokytoju ir vedėju. Tais pačiais metais, tvyrant neramumams Rusijos politiniame gyvenime, pradėta persekioti J. Sokolovo šeima. 1919 m. jis atvyko į Lietuvą ir liko šiame krašte iki gyvenimo pabaigos. 1919 m. pradžioje pradėjo dirbti Vilniuje Švietimo liaudies komisariate bibliotekininku. Lenkams užėmus Vilnių, J. Sokolovas neteko darbo ir buto. Pasitraukė į Kauną. Dirbo Lietuvos švietimo ministerijoje bibliotekininku. Į šį darbą buvo priimtas su sąlyga, kad greitai išmoks lietuvių kalbą. Jis buvo gabus kalboms ir mokėjo rusų, lotynų, vokiečių, graikų kalbas. 1919 m. rugpjūčio mėnesį buvo perkeltas mokytojauti į Panevėžio valstybinę gimnaziją. Dėstė rusų kalbą ir literatūrą, lotynų kalbą, logiką ir filosofijos pradmenis. Panevėžio valstybinė gimnazija turėjo didelę biblioteką. Mokytojas J. Sokolovas jai ilgą laiką vadovavo. Bibliotekoje visada būdavo pilna moksleivių. Kai kurie padėdavo tvarkyti fondus, kiti tiesiog rinkdavosi ką skaityti. Manoma, kad gimnazija specialaus bibliotekininko etato neturėjo, o mokytojas dirbo tik iš geros valios ir potraukio šiam darbui.
1924 m. J. Sokolovas vedė Sofiją Trusovaitę. 1927 m. jaunai šeimai gimė dukrelė Olga. 1929 m. J. Sokolovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Gavus pilietybę, geriau buvo pradėta vertinti jo kvalifikacija. Pedagogui buvo suteiktas aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas, vėliau – vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas. J. Sokolovas buvo aktyvus pedagogų tarybos narys, mokytojų profesinės sąjungos Panevėžyje įkūrėjas, spektaklių organizatorius, vienas iš „Meno kuopos“ organizatorių. Šis didis rusų kalbos ir literatūros žinovas tobulai išmoko lietuvių kalbą, skaitė pranešimus apie rusų literatūrą, su mokiniais aptardavo knygas, diskutuodavo su rašytoju Baliu Sruoga, recenzuodamas jo „Rusų literatūros istorijos“ tomus, rašė straipsnius literatūrine tema.
1940 metais, Lietuvoje vykstant politiniams pokyčiams ir trūkstant patyrusių mokytojų, J. Sokolovas paskiriamas Vilniaus pedagoginio instituto etatiniu lektoriumi rusų kalbai ir literatūrai dėstyti. Vėliau mokytojavo Vilniaus lietuvių gimnazijoje, kitose vidurinėse mokyklose. Pokario metais dirbo Vilniaus IV berniukų gimnazijos direktoriumi, vyresniuoju dėstytoju Vilniaus universitete. Nuo 1945 m. spalio mėn. – Vilniaus universiteto Rusų kalbos katedros vedėju. 1946 m. balandžio mėn. jam suteiktas docento vardas. Tačiau tų pačių metų lapkričio mėn., nežinomam asmeniui pateikus neigiamą J. Sokolovo charakteristiką, atleidžiamas ne tik iš Rusų kalbos katedros vedėjo pareigų, bet ir iš dėstytojo pareigų. Vėliau buvo grąžintas į darbo vietą. 1950 m. birželio 12 d. Vilniaus universiteto tarybos sprendimu J. Sokolovas vėl atleidžiamas iš darbo ir kaltinamas tuo, kad neužtikrinęs jam pavestų paskaitų dėstymo marksizmo-leninizmo mokslo pagrindu. Įsidarbina Vilniaus bibliotekiniame technikume. Pastarajame dirbo tik vienerius metus, tačiau paliko moksleivių atmintyje ryškų pėdsaką. Pensinio amžiaus dar nebuvo sulaukęs, tad vertėsi iš santaupų ir gautų vertimų. Apie 1960 m. J. Sokolovo šeima išsikėlė į Kuršėnus, vėliau į Šiaulius.
J. Sokolovas rašė eilėraščius, straipsnius apie Aleksandro Puškino kūrybą, recenzavo Balio Sruogos „Rusų literatūros istorijos“ tomus, į rusų kalbą išvertė Juozo Paukštelio romaną „Kaimynai“ (1959), Kosto Kubilinsko eilėraščius, rengė rusų kalbos programas Lietuvos vidurinėms mokykloms ir kt. Nuo 1919 m. iki gyvenimo pabaigos J. Sokolovas aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Bendravo su to meto šviesuomene – Julijonu Linde-Dobilu, Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Eduardu Volteriu ir kitais, kurie sunkiais gyvenimo momentais jį rėmė ir palaikė. J. Sokolovo mokiniais yra buvę ir su pagarba jį minėję rašytojas ir pedagogas Rapolas Šaltenis, gydytojas Rimvydas Sidrys, profesorius Jonas Lelis ir daugelis kitų tarpukario, karo, pokario meto moksleivių ir studentų. Knygotyrininkė Žiedūnė Zaveckienė rašė: „<…> šviesaus atminimo J. Sokolovas priklauso tai ne lietuvių tautybės šviesuolių humanitarų plejadai, kuri savo gražiausius gyvenimo metus ir visas kūrybines jėgas atidavė mažai šaliai Lietuvai, tapusiai jiems antrąja tėvyne.“
Mirė J. Sokolovas 1966 m. spalio 26 d. Šiauliuose, ten ir palaidotas.
Iš buvusių J. Sokolovo mokinių atsiminimų
Teisininkas, rašytojas Henrikas Lukaševičius prisiminė: „Turėjom Panevėžy taip pat didelio masto, tiesiog nuostabų lotynų kalbos mokytoją rusą Sokolovą <…>. Ypatingai gražios išvaizdos vyras, juodom garbanom <…>. Dėvėjo storo stiklo akinius, dantyse tiesi, šmaikšti pypkutė. Buvo savo dalyko tiesiog virtuozas. Jis taip mokėjo perduoti lotynų kalbos, ypač poezijos grožį, kad mes buvom sužavėti. Jis išmokė mus girdėt, kaip pasikartojančiuose garsuose atsispindėdavo turinys. Pavyzdžiui, kaip garsas š-š-š kartojosi miško ošimo aprašyme. Kaip garsas už-už-ž-ž girdėjos jūros garsų vaizdavime <…>. Įkvėpti to grožio, mes mokėmės atmintinai ištisus lotyniškus eilėraščius ir Cicerono kalbas taip, kad aš po 40 metų dar šiandien, vidurnakty prikeltas, galiu atmintinai išdeklamuoti kokias 45 minutes be pertraukos.
Pats Sokolovas, pradėdamas dėstyti kurį lotynų autorių, mėgdavo klasėje išdeklamuoti puslapių puslapius. Žinodamas tą jo „silpnybę“, prieš jam pradedant dėstyti „Eneidą“, aš prisėdau ir išmokau ilgus gabalus iš atskirų vietų. Mokytojui deklamuojant ir priėjus prie man žinomos vietos, aš iš suolo pradėjau paskui jį pusbalsiu kartoti. Nustebęs Sokolovas parodė man pirštu keltis. Aš atsistojau ir tęsiau eilėraštį balsiai toliau. Kai mano išmoktos eilutės artėjo prie galo, aš ėmiau lėtinti tempą. Tada mokytojas pagavo ir tęsė toliau. Taip mes pasikeitėme kelis kartus, kol užbaigti man atiteko paskutinės eilutės. Sokolovas, nieko nesakęs, atvertė žurnalą ir parašė man penketuką. Pagal Sokolovo tvarką, tai buvo kažkas nepaprasto, nes jis sakydavo, kad penkiems moka ponas Dievas, keturiems – jis, o trejetukui – geras mokinys…“
Profesorius, gydytojas Jonas Lelis rašė: „Bet štai į mūsų klasę atėjo naujas lotynų kalbos mokytojas, rusas emigrantas, bet taisyklingai kalbąs lietuviškai Jonas Sokolovas <…>. Nors ir turėdamas keistumų, o gal kaip tik dėl jų, mokytojas ne tik labai greit sudomino mus lotynų kalba, bet ir privertė ją pamėgti. Kartu pamėgom ir jį patį, nes pajutome, kad tai neeilinis, labai patyręs pedagogas eruditas, įdomus, originalus žmogus.
Mokytojas Sokolovas dažnai surengdavo triukšmingą kokio nors romėnų poeto kūrinio kolektyvinį deklamavimą. Stovėdamas priekyje, rankomis dirigavo, o galvos judesiais ir mimika pritardavo tam mokiniui, kuris pirmas pastebėdavo ir deklamuodamas pabrėždavo turinį atitinkančius garsus. Klasėje netylant triukšmui, stikliniame durų lange pasirodydavo nepatenkintas direktoriaus Lindės-Dobilo veidas. Sokolovas, nė kiek nesutrikęs, apsimesdavo esąs laimingas, kad pats direktorius pagaliau suprato, kaip puikiai mokytojas darbuojasi klasėje. Linksmai žvilgtelėjęs į direktorių, jis dar karščiau makaluodavo rankomis. O direktorius, nors ir nelabai sužavėtas tokia metodika, o ypač keliamu triukšmu, pasitraukdavo nuo lango duryse. Šiuo metodu, šėlstant klasei, Sokolovas įkaldavo mums į galvą pasirinktus romėnų poezijos šedevrus visam gyvenimui.
Po karo pensininkas Sokolovas gyveno su žmona Vilniuje, kukliame dviejų kambarių bute Etmonų gatvėje prie Filharmonijos. Nuobodžiaudamas dažnai aplankydavo mokinius, gyvenančius Vilniuje, kurie jį džiaugsmingai sutikdavo. Kaip anksčiau, tebebuvo guvaus proto, viskuo besidomintis intelektualas.“
Pedagogas, rašytojas Rapolas Šaltenis prisiminė: „Apie Sokolovą daug rašyta mano dienoraštyje: ,,IX.30. šiandien Sokolovas buvo ramesnis nei kitomis dienomis. Nieko neklausinėjo, tik pasakojo apie Cicerono laikotarpį, apie romėnų teismus, vis idealizuoja romėnus, nuolat vis primena: „Būkit kaip romėnai!“ Na, jis pats tikrai atrodo kaip romėnas: veidas įdegęs saulėje, net rudas, plaukai melsvai juodi, garbanoti, nuo kaktos kiek nuskusti, kad kakta atrodytų aukštesnė. Visuomet tiesus, atsilošęs, klasėje tik stačias. Ką darydamas, karščiuojasi, kalba skubiai, net seilėmis taškydamasis; lentoje jam rašant, lūžta, dulka kreida. Vis šaukia, kad versdami lotyniškus tekstus karščiuotumėms – „liptume ant sienų.“
Bibliotekoje lietuviškų knygų maža, o rusiškų daugybė – dar iš caro laikų. Sokolovas prikalbina mane pratintis skaityti rusiškai. Iš pradžių duoda lengvas pasakėles, o vėliau jau perskaičiau Puškino „Kapitono dukterį” ir porą Žiulio Verno romanų. Taigi jau gimnazijoj aš šiek tiek pramokau rusiškai ir universitete man buvo lengva toliau jos mokytis. Už tai aš labiausiai dėkingas mokytojui, o ne už lotynų kalbą, dėl kurios penkis ar šešis kartus savaitėje „lipdavom ant sienų…“
Gydytojas Rimvydas Sidrys rašė: „Vienas iš įdomiausių tipų mūsų gimnazijoje buvo lotynų kalbos mokytojas Jonas Sokolovas. Jis dėstė mums trejus metus, nuo šeštos klasės. Mes jį vadindavome „Salve“. Tas vardas buvo atsiradęs jau anksčiau. Tikriausiai kilo jis iš vienos mokiniškos tradicijos. Mat Sokolovas buvo knygyno (bibliotekos) vedėjas. Penktadieniais, ketvirtą valandą, jis ateidavo į gimnaziją dalinti knygų. Prie knygyno durų, žinoma, jau laukdavo mokinių būrys. Pamatę ateinantį Sokolovą, mes su juo visada sveikindavomės romėniškai – iškeldavome ranką ir šaukdavome: „Salve, magister“. Kuomet jis pradėjo mums dėstyti, jis jau buvo „Salve“.
Savo pamokas jis vesdavo taip, kaip nė vienas mokytojas. Panašiai kaip lotynų kalbą, dėstydavo mums kultūros istoriją, filosofiją. Kokio nors paprasto sakinio išjudintas, jis imdavo bent pusę pamokos filosofuoti apie literatūrą ar politiką ir taip įdomiai, kad mes išsižioję klausydavome. Sąmojus buvo jo kiekvienos pamokos papuošalas. <…> bejuokaudamas jis prieidavo iki vaidybos, iki pantomimos, ir tai būdavo pačios puikiausios pamokų vietos. Klasė plyšdavo iš juoko, kai jis rodydavo, kaip Enėjas čepsėdamas graužia elnio kaulą ir kartu sako prakalbą savo draugams, kaip verkia namie uždaryta jauna mergaitė, kaip lekuoja uždusęs lenktynininkas arba kaip pūkščia nutukęs pirklys, kaip žygiuoja kariai Romos gatvėmis, kaip poetas sutinka savo draugą Brutą ir t.t. <…> Kitą sykį, skaitydamas Horacijaus eilėraštį „Navis“, jis pavaizdavo laivą, blaškomą audros. Laivo rolę suvaidino jis pats griuvinėdamas ir daužydamasis į suolus. Kaip ir dažnai kad atsitikdavo, mes neiškentėm neįsikišę su savo sąmojum. Šurna iš paskutinio suolo pastebėjo: „Kaip girtas!“ Salve nieko neatsakė, tik pasižiūrėjo, lyg sakydamas: „Na, palauk, argi aš tau neatsilyginsiu“. Ir atsilygino. Tuoj po to jis visa jėga imitavo audros ūžimą, žinoma, visa klasė tuo labai greit užsikrėtė. Mes ėmėme ūžti kaip pasamdyti. Ypač darbavosi „galiorka“ su Šurna priešaky. Salve patylėjo, pagalvojo, ir visiems nutilus pasakė: „Ten, galutiniuose suoluose, kažkam galvos ūžia.“
Ekonomistas, publicistas Vilhelmas Baltušis prisiminė: „Bibliotekos siela buvo mokytojas J. Sokolovas. Man neišpasakytai pasisekė, kad jis mane pasirinko bibliotekininku – vienu iš trejeto jam talkinusių mokinių. Būti jo padėjėju buvo didelė garbė. Prisimenu, koks jis buvo sutrikęs, kai 1940 m. rudenį naujos valdžios nurodymu reikėjo išrūšiuoti knygas į „geras“ ir „blogas” – skirtas sunaikinti. Paėmė jis tada, pamenu, vieną „negerą“ knygą ir liūdnu balsu pasakė, kad tai reta knyga, kuri Paryžiuje kainuotų tūkstantį frankų, o mums liepta ją išmesti. Neįtiko jis pasikeitusiai valdžiai ir išvyko į Vilnių. Prisimenu, atsiuntė jis vienam mano klasės bendramoksliui atviruką, kuriame buvo pavaizduota banguojanti, putojanti jūra, o apačioje jo ranka buvo užrašyti Puškino žodžiai: „pajuodavo jūra melsvoji.“
Vilniaus bibliotekinio technikumo absolventė Aldona Matulaitytė-Staskevičienė rašė: „Ar daug pasitaiko mūsų gyvenimo keliuose mokytojų, dėstytojų, kuriuos prisimename visą gyvenimą, kurių posakius mėgstame cituoti, apie kuriuos pasakojame draugams, vaikams ir anūkams? Mums, buvusiems Vilniaus bibliotekinio technikumo moksleiviams, toks pasitaikė. Tai buvo Jonas Sokolovas – rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Deja, mes buvome jo mokiniai tik vienerius metus ir nežinojome, kad mūsų technikumas jo paskutinė darbovietė, kad ir iš čia jis bus išvarytas, kaip prieš tai buvo išvarytas iš Vilniaus universiteto <…>. Įsivaizduokite būrį pokario Lietuvos kaimo vaikų, daugiausia mergaičių, prastai apsirengusių, nesočiai pavalgiusių, nemokančių rusiškai, bet jau po kelių mėnesių vaidinančių Deniso Fonvizino „Nesubrendėlį“ (kai kuriems visam gyvenimui prilipo literatūrinių herojų vardai) arba kruopščiai rašančių, piešiniais puošiančių mėgstamiausių rusų poetų eilėraščius specialiam stendui.“
Pateikiame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje retų knygų fonde saugomų J. Sokolovo parašytų straipsnių, publikuotų tęstiniuose leidiniuose, sąrašą. Leidinius kviečiame užsisakyti elektroninių paslaugų portale ibiblioteka.lt. Taip pat galima skaityti ir portale www.epaveldas.lt.
Rengiant informaciją naudotasi leidiniais: Žiedūnė Zaveckienė „Kultūrų sąveika. Jono Sokolovo veiklos ir kūrybos bruožai“ (Vilnius, 2004), „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“ (Panevėžys, 2007), straipsniais „Jonas Sokolovas“, publikuotu „Kuršėnų enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005, p. 232) bei Aldonos Matulaitytės-Staskevičienės „Prikeltas iš užmaršties“, publikuotu svetainėje „7 meno dienos“ (https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=634&str_id=3665).
Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Elenos Gabulaitės F9, Stasio Juodikio F35, Antano Gabrėno F87, Leono Kuodžio F58, Laimos Rapšytės F70 fondų, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejaus archyvo ir Ž. Zaveckienės knygos „Kultūrų sąveika. Jono Sokolovo veiklos ir kūrybos bruožai“.
Kviečiame domėtis!
Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
![Panevėžio valstybinės gimnazijos VIII klasės moksleiviai ir pedagogai gegužinėje. 1-oje eilėje iš kairės 4-as Jonas Sokolovas. [Panevėžys]. 1929 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Antano Gabrėno fondas F87-76](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2022/02/8.jpg)
