Šių metų gegužės 1-ąją sukako 100 metų, kai Panevėžyje 1922 m. įkurtas Moksleivių literatų būrelis „Meno kuopa“, veikęs iki 1944 m. pavasario.
„Meno kuopa“ – Žodis. Muzika. Dailė. Galinga jėga, auginusi Lietuvai jaunuosius kūrėjus.
Prakalbinkime juos, prieš 100 metų stovėjusius prie „Meno kuopos“ ištakų.
Matas Grigonis:
„1921–1922 mokslo metais daugiau dėmesio ėmiau skirti literatūriniam mokinių auklėjimui. Aštuntokai paeiliui turėjo parašyti ir skaityti mano patvirtintus referatus. Jų pasiklausyti susirinkdavome ketvirtadienio vakarais. Ateidavo ir vyresniųjų klasių mokinių. Po referato būdavo diskusijos <…>.
Tie ketvirtadienių referatai su paskaitomis buvo gimnazijos meno kuopos pragiedruliai. Atskira meno kuopa gimnazijoje įsisteigė 1922 m., o tos kuopos globėju tapo rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas, atvykęs į gimnaziją mokytojauti. <…> Pirmame pedagogų tarybos posėdyje dailininkas [Juozas] Zikaras tuoj nušaržavo skeltalūpį Dobilą. Zikaro piešimo klasė tada gimnazijoje buvo lyg meno mokykla. Mokytojai ir mokiniai dirbo ir kūrė su meile. Į metines piešimo parodas atvykdavo ekskursijų iš plačių apylinkių. <…> Muzikas Mykolas Karka išmiklino labai gerą gimnazijos chorą <…>.
Visi gimnazijos mokytojai tada entuziastingai gerino gimnazijos veiklą.“ (Grigonis, Matas. Raštai. Vilnius, 2008. P. 120–121)
Prisimena rašytojas Rapolas Šaltenis, tuometis gimnazistas:
„Panevėžio gimnazijos „Meno kuopa“! Kuopa neatskiriama nuo gimnazijos. Taip jaučia kiekvienas, kuris čia mokėsi. <…> Kuopa yra kažkoks organiškas vienetas. Ir tas organiškumas tik dvasios. Anuo metu Kuopa neturėjo ir narių sąrašo – nariai buvo visi, kurie širdy jautėsi jos nariais. Ir Kuopos narių buvo gausu, nors „Literatų“ tik dalis, nes tai nebuvo svarstoma tik literatūra, o visas menas, – ir ne menas, o visa kūryba, – ir ne kūryba, o visas platusis gyvenimas su milijonais reiškinių, ir ne gyvenimas, o visa Visata… Ir čia suprantama ta didelė J. Dobilo metodo reikšmė…“ (Šaltenis, Rapolas. „Meno kuopa“ – Naujųjų literatūros tyrinėjimo metodų pradai // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys, 2007. P. 397–399)
Julijonas Lindė-Dobilas, atsigręžęs į tą laiką, ištars:
„Esu laimingas, kad grįžau į tėvynę tuo metu, kada ji gyveno gražiausias savo dienas. Ji gali susilaukti garsesnių bet gražesnių nesusilauks. <…> Kiek dar gyvensiu, dažnai minėsiu tuos laikus <…> su didžiausiu malonumu, sakyčiau, net su pietizmu. Ir tai nebus perdėta <…>. (Dobilas, Julijonas. Kaip aš pradėjau Panevėžyje dirbti // Lietuvos aidas. 1933, rugs. 16, p. 7)
Petras Babickas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų Lietuvos radijo balsų:
„Meno kuopos“ atmosfera daug davė. Pabrėžtinai vienas neužmirštamas faktas – tai nuolatinis mokytojų skatinimas kurti, jų bičiuliškumas ir nuoširdumas.
Tai ypač brangintinas, nes mokytojai bendravo su mumis ne pamokų metu, bet laisvu laiku, t. y. Jie visa tai darė aukodami savo poilsį ir laiką <…>.
Ir kaip kariai gerbia savo pulko vėliavą, „Meno kuopos“ nariai taip pat gerbia kuopos idealą: „Gyvenimas – trumpas, menas – amžinas.“
O visiems kitiems, kurie sukūrė sieloje amžinumą, ilgesį, sakau: „Dėkui Jums, nes Jūs įprasminot meno gyvenimą.“ (Babickas, Petras. „Meno kuopa“ ir aš // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys, 2007. P. 392–394)
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
„Panevėžio moksleivių „Meno kuopa“, kuri savo centrą turėjo berniukų gimnazijoje, sudarė gražų kultūrinį sąjūdį tarp moksleivių. <…> „Meno kuopa“ savo viešais pasirodymais pateikdavo Panevėžiui moksleivių sugebėjimus. <…> Per „Meno kuopą“ perėjo ir išėjo stiprių asmenybių: K. Žeromskis, B. Stasiukaitis, J. Juozevičius, A. Juozapavičius, V. Majauskas, E. Matuzevičius, J. Subatavičius, A. Karvelytė, M. Slavinskaitė, Ulevičius, P. Aukštikalnytė, Čižaitė, S. Šneideris. Neklysiu sakydamas, kad virš pusės moksleivių buvo aktyviai į „Meno kuopą“ įsitraukę. <…> Buvo nerašyta tradicija, kad ateitininkai turėdavo savo rankose „Meno kuopos“ valdybą, nes ateitininkų būryje buvo vieni iš stipriausių plunksnos kūrėjų.“ (Žukauskas-Narutis, Pilypas. Atsiminimai apie kun. Alfą Sušinską, skautus, ateitininkus ir „Meno kuopą“ // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys, 2007. P. 445–446)
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Buvo literatūros vakaras
1937.12.20 d. įvyko kun. [J.] Lindės-Dobilo Meno kuopos literatūros vakaras. „Daug pašauktų – mažai išrinktų“, nes atvyko tik iš keturių gimnazijų moksleiviai-literatai: Biržų, Pasvalio, Linkuvos ir Telšių. Visi literatai turėjo pasirodyti alfabeto tvarka, bet biržiečiai smarkiai pavėlavo, tai programoje buvo paskutiniai. Iš pasvaliečių buvo tik vienas Vyt. Šimkevičius, jis skaitė savo ir (neatvykusio) Aleks. Šato (mergaitės ypatingai susižavėjo jo balselio darnumu!). Linkuviečių – dainių, Bartusevičiaus ir Pinkevičiaus debiutas visiems patiko. Telšiškį turėjome irgi tik vieną – (mat, jiems į Panevėžį atvažiuot reikia visos dienos!) Vytautą Mačernį. Žemaičių sostinės atstovas į jauną salės minią taip pat puikiai pasirodė. Ypač plojo už eilėraštį „Damai par excelence“. Iš savųjų (panevėžiečių) pasirodė A. Petkevičius ir S. Šneideris. Pagaliau biržiečiai (atstūmė savo autobusą!) – Eugenijus Matuzevičius, K. Padarauskaitė, Paulius Drevinis ir Bronius Krivickas (su feljetonu „Antstolis“). Jie sužavi „publiką“ ir kartu užbaigia programą. Po linksmos vakarienės drauge su pedagogais, kur visi arčiau susipažinom ir pasisotinom, buvo dar šokiai. Rytojaus dieną po pamaldų, svečiams (pasilikusiems) pageidaujant, buvo sušauktas visuotinis Meno kuopos susirinkimas, kuriame dar buvo biržiečiai ir pasvaliečių atstovas. Susirinkime vieni kitų pasiklausę, šiek tiek draugiškai pasikritikavę, dar nusifotografavom, ir svečiai (mums ašaras traukdami) išvažinėjo… (Ateitis, 1937/38, nr. 1, p. 532–533)
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
<…> Kuopos bylose seniausias protokolas yra iš 1922 m. gegužės mėn. 1 dienos. 1922 m. lapkričio 12 d. susirinkime (4-as) protokolas buvo perskaitytas ir vadinamas pirmojo susirinkimo protokolu. Taigi, ta diena (1922 05 01) tikrai yra Kuopos įsikūrimo diena, nors <…> buvo veikiama ir anksčiau, tik kitokia tvarka, ir anas veikimas nėra įprotokoluotas.
Pirmajame susirinkime skaityti net trys referatai: J. Keliuočio „Grožė“, Pr. Skardžiaus „Idealizmas ir materializmas“ ir Miežinio „Ką kiti sako apie muziką“.
Antrasis susirinkimas buvo tų metų rudenį, spalio mėn. 1 d. <…> Tą pačią dieną susirinkimo nutarimu kuopa pavadinta „Meno Kuopa“.
<…> „Meno Kuopa“ nuo pat įsikūrimo ligi Globėjo kun. Lindės-Dobilo mirties yra padariusi apie 200 susirinkimų, kuriuose Lindė-Dobilas skaitė apie 80 paskaitų, patys mokiniai – apie 30 referatų, apie 160 eilėraščių ir apie 30 beletristinių dalykėlių.
<…> „Meno Kuopa“ buvo tikrai meno kuopa, kur moksleiviai, kuopos Globėjo vadovaujami, ieškojo grožio ir tiesos. Nebuvo liečiami čia įsitikinimai. Ir nariams nuolat sakydavo, kad saugotųsi ne visai tinkamų žodžių, kad neįžeistų vieni kitų, kad gerbtų kiekvieną įsitikinimą. „Meno Kuopoj“ susitikdavo moksleivis su moksleiviu, žmogus su žmogumi, o ne priešas su priešu. Čia viešpatavo kun. Lindės-Dobilo pedagogikos idealas – varietas in unitate. (Masilionis, Juozas. Panevėžio valst. Gimnazijos „Meno Kuopos“ istorija // Mūšos Dobilas. Panevėžys, 1936. P. 49–57)
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
<…> Tik karui pasibaigus, kada man teko darbuotis Panevėžio gimnazijoje, atvyko į tą patį darbą Dobilas, pakviestas direktoriaus Jono Yčo. Kadangi atvyko 1922 metais, kaip tik tais laikais, kada daug vargo tekdavo kiekvienam pakelti, kol surasdavo sau bent kokį butą, tai pakviečiau Dobilą laikinai apsistoti pas save, nors be jo, imant drauge su augintiniais, laikiau dar keturis ar penkis mokinius.
<…> Čia, Panevėžy, [J. Lindė-Dobilas] rado dar malonesnę ir brangintiną darbui dirvą: laisvoje tėvynėje, savųjų tarpe kelti ir auklėti jaunimo sielas ir rengti jas kaskart garbingesnei ateičiai.
Be literatūros pamokų klasėse, Dobilas skuba įkurti „Meno Kuopą“, į kurią kviečia dėtis, pradedant nuo penktosios klasės, visus tuos mokinius, kuriems rūpi susipažinti su grožiu ir gėriu, pasireiškusiais praeitų genijų ir šiaip jau žymių rašytojų veikaluose, žadinančiuose žmoniją siekti ir ilgėtis kaskart didesnio tobulumo.
Pradėjęs šitą savo darbą, Dobilas dažnai džiaugdavosi, kad likimas leidžia jam bendrauti su jaunimu, kad leidžia iškelti savo tautos sielos grožį, užvertą dainose, padavimuose ir geriausių tėvynės sūnų kūriniuose. <…> Nenuostabu, kad Dobilo sukurtos ir daug metų vairuojamos kuopos dalyviai puošia jau šiandie mūsų literatūros lapus. (Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. Kun. J. Lindė-Dobilas: atsiminimų saujelė // Mūšos Dobilas. Panevėžys, 1936. P. 25–28)
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
<…> Tai buvo ieškojimas kelių į pareigą, į siekimus, į darbo nuovargio džiaugsmą su Didžiuoju Auklėtoju Humanistu Dobilu, užsidegant bandyti savąsias kūrybines jėgas žodyje ir jas pareikšti „Meno Kuopos“ draugams, savotiškame Panevėžio jaunimo meno salone, gausiausiame narių susirinkime, pramokus operuoti Dobilo, Radzikausko, Bielinskio, Kogano ir kitų nuomonėmis literatūriniuose ginčuose, o su maloniuoju mokytoju Karka įsijaučiant iki užsimiršimo į dainos žavėjimus. <…> Dobilo „Meno Kuopos“ auklėtiniai, dar gimnazijoj gavę sveikų žmogaus, gyvenimo, pareigų ir moralės pažiūrų, gražiai reiškiasi savarankiškame gyvenime, įrodydami nemaža sugebėjimo ir kūrybos viešame tautos ir valstybės gyvenime. O jų, <…> yra visokių: ir daktarų, ir kunigų, ir rašytojų, ir direktorių, ir agronomų, ir inžinierių, ir kuklių mokytojų. Jie visi gyvai jaučia Lindės-Dobilo dvasią, kuri globoja jų širdis ir galvojimą, ir darbo pavyzdžiu šviečia. (Graičiūnas, Jonas. Pasaka apie gerąjį sodininką: A. a. kun. Lindei-Dobilui // Mūšos Dobilas. Panevėžys, 1936. P. 32–35)
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus informacija