Šiemet sukanka 120 metų, kai 1902 m. rugpjūčio 6 d. Kieliugaloje (Panevėžio r.) gimė būsimasis cirko artistas, Lietuvos profesionaliojo cirko vienas pradininkų Petras Tarutis (sceninis vardas Šilų Petras). Stipruolis, žvėrių dresuotojas, akrobatas, žonglierius, fakyras, kardų rijikas. 1909–1913 m. mokėsi Šilų miestelio pradinėje mokykloje. Vaikystėje, kaip ir dauguma to meto valstiečių vaikų, ganė gyvulius. Sulaukęs dvylikos metų, išvyko į Klaipėdos kraštą tarnauti pas ūkininkus. Klaipėdoje pirmą kartą pamatė Latvijos cirko „LʼEurope“ artistų pasirodymą, nulėmusį tolimesnį jo likimą. P. Taručiui pavyko įsiprašyti į cirką pagalbiniu darbininku. Laisvalaikiu jis mokėsi cirko gudrybių.
Lietuvai tapus nepriklausoma, būdamas tik 17-os metų, užsirašė į Lietuvos kariuomenę savanoriu, dalyvavo kovose vaduojant Panevėžį nuo bolševikų. Tarnavo iki 1920 m. gegužės 20 d. Sulaukęs šauktinių amžiaus, 1923 m. kovo 1 d. jis vėl buvo pašauktas į tarnybą kariuomenėje. 1938 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.
Vėliau, atitarnavęs kariuomenėje, išvyko į Vokietiją mokytis cirko meno. 1928 m. nustebino Vokietijos publiką unikaliu triuku – keturias valandas išbuvo užkastas karste dviejų metrų gylyje. Žurnalistas Alvydas Jancevičius rašo: „Aukštas tvirto sudėjimo garbanotais plaukais vyras gulasi į karstą, kurį padėjėjai nuleidžia duobėn. Girdėti krentančio smėlio dunkčiojimai <…>. Prabėga žadėtos valandos. Žemę atkasus, visų nuostabai, numirėlis iš karsto išlipa gyvas gyvutėlis. <…> pabaigai sugrūda į gerklę padoraus ilgio kardą… <…> Skirstosi šokiruota, netikėdama tuo, ką matė, vokiečių publika. Eina namo ir pavargęs „numirėlis“ – lietuvis artistas iš Panevėžio Petras Tarutis. Sėkmė garantuota, vakare cirkas bus pilnas žiūrovų.“ Už šį numerį P. Tarutis buvo apdovanotas I laipsnio sidabro medaliu.
Grįžęs į Lietuvą, susipažino su cirko artistu Pranu Gudausku ir jiems kilo idėja įkurti pirmąjį profesionalų kilnojamąjį cirką Lietuvoje. Taip 1929 m. gimė kilnojamojo cirko trupė „Aušra“.
1934 m. P. Tarutis vedė cirko artistę Agotą (vėliau Aldona) Čereškevičiūtę. 1937 m. A. ir P. Taručių šeima susilaukė dukters Palmiros, o 1938 m. – sūnaus Algio.
1930–1934 m. – cirko trupių „Aušra“, „L’Europe“, „Foks“ artistas. 1935 m. įkūrė nuosavą cirką „Kongo” (vėliau „Tarzanas“). 1937 m. Panevėžyje įkūrė cirko studiją, kurioje išugdė daug talentingų mokinių. 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, P. Taručio cirkas buvo nacionalizuotas. Daugelis gyvūnų atiduoti į Kauno zoologijos sodą, P. ir A. Taručiams liko arklys Šarūnas, beždžionės Bobi ir Valteris. P. Tarutis negalėjo samdyti cirko artistų, tad individualią cirko programą sudarė tik jo, žmonos ir dukters Palmiros numeriai.
1945 m. už ryšius su partizanais ištremtas į Sibirą. 1947 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyveno gimtajame Kieliugalos kaime. Be Šilų Petro cirko numerių neapsieidavo nei dainų šventės, nei festivaliai ar kitokios iškilmės Panevėžio rajone.
Mirė Petras Tarutis 1973 m. rugsėjo 6 d. Palaidotas Šilų (Panevėžio r.) kapinėse.
Iš žmonos Aldonos Tarutienės atsiminimų
<…> Tarutis savo cirkui „Kongo“ įsigijo gyvulius: arklį, kupranugarį, asilą, vilkinį šunį, du mažus šuniukus, beždžiones ir kitų smulkių žvėrelių. Jis išmokė arklį šokti ant užpakalinių kojų, atiduoti pagarbą publikai <…>. Vilkinį šunį išmokė šokti per degantį lanką, užlipti aukštai ant kopėčių ir balansuoti su uždėtu ant galvos stiklinių indų servizu. Tarutis šuniui uždėdavo ir nuimdavo stiklinius indus <…>.
Dukra Palmira-Regina Tarutytė-Kazakaitienė prisimena
Cirko artistas Petras Tarutis buvo išdresavęs įvairius gyvūnus, kurie pasirodydavo „Kongo“ cirko arenoje. Tai kupranugaris, pora zebrų, arklys, asilas, dvi beždžionės, vilkinis šuo, meškėnas, trys šuniukai, baltosios pelės. Kupranugaris šokdavo pagal muziką, atiduodavo publikai pagarbą – klaupdavosi ant priekinių kojų, du zebrai išlėkdavo į areną, šokdavo per užtvaras ir degantį lanką, beždžionėlė Bobi išjodavo į areną ant arklio Šarūno ir atlikdavo numerius. Šarūnas atiduodavo publikai pagarbą – klaupdavosi ant priekinių kojų. Šimpanzė Valteris išjodavo į areną ant asilo ir atlikdavo numerius. <…> Meškėnas užlipdavo į karties viršūnę, kur atlikdavo dresūros triukus, trys šuniukai arenoje nardydavo tarp kojų einančiam P. Taručiui, vaikščiojo ant užpakalinių kojų <…>. Baltos pelytės vaikščiojo viela ir susitikusios viena pro kitą prasilenkdavo. (2013 m. PAVB F8-565)
<…> Kone labiausiai žiūrovų dėmesį prikaustydavo mano, trejų metų mergaitės, ir tėvo atliekamas akrobatinis triukas. Tėvas pastatydavo sau ant smakro penkių metrų ilgio kopėčias, o aš jomis kopdavau į viršų. Pasiekusi aukščiausią tašką balansuodavau ant vienos kojos ar rankos, atlikdavau gimnastikos pratimus.
Lemtingą smūgį cirko artistų gyvenimui sudavė rusų okupacija. Prieš pasirodymą atėjo keliolika uniformuotų rusų karininkų. Gal apie valandą jie šnekėjosi su tėvu. Programa nebuvo sužlugdyta, nes tėvas sugebėjo išsiderėti, motyvuodamas, kad žmonės susirinko, bilietai parduoti. Kariškiai stebėjo pasirodymą, o jam pasibaigus atėmė visą inventorių, palapinę, konfiskavo mašiną, žvėris liepė atiduoti į Kauno zoologijos sodą. Cirko savininko šeima į sodybą Šilų kaime grįžo kaip stovi. Pavyko išsaugoti tik cirke vaidinusį arklį, nes jis ne sezono metu ir ūkio darbams dirbti buvo kinkomas, ir vežimą traukdavo. P. Tarutis buvo pažįstamas su Kauno zoologijos sodo direktoriumi, tad vėliau atgavo dvi savo išaugintas ir išdresuotas beždžionėles.
Plačiau susipažinkite: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/cirko-akrobate-dusina-kelioniu-ilgesys.d?id=35447753
Iš buvusio Šilų miestelio gyventojo Zenono Turulio atsiminimų
Tada buvo 1960–1961 metai. Pamiškėje, netoli Taručių sodybos, beržynėlyje prie kelio dažnai vykdavo festivaliai. Susirinkdavo žmonės iš Šilų ir aplinkinių kaimų. Ateidavau ir aš. Tada buvau mažas, visko gerai neprisimenu, bet atsimenu, kad ten dainuodavo, liaudies šokius šokdavo šokėjai, apsirengę tautiniais rūbais. <…> P. Tarutis rodydavo savo numerius. Atsimenu tokius jo cirko numerius: skaldydavo akmenis ant galvos, guldavosi ant dvejų dalgių, rodydavo numerį su žalčiais, šokdavo ant stiklų, rydavo kardą.
Petras paima du nemažus akmenis ir pakviečia žmogų iš publikos, kad sudaužytų tuos akmenis ant jo galvos. Dažniausiai tai būdavo mano tėvas – kalvis Pranas Turulis, kuriuo Petras pasitikėdavo ir iš anksto paprašydavo, kad jis į festivalį atsineštų savo kūjį. Tėvo kūjis svėrė 6–7 kilogramus. <…> Petras priklaupdavo ant vieno kelio, pasilenkdavo ir sau virš galvos laikydavo akmenis. Apatinis akmuo liesdavo plaukus. Jis kalviui sakydavo: „Duok kūju tol, kol viršutinis akmuo skils“. <…> Po kelių smūgių viršutinis akmuo suskildavo.
Dalgiai būdavo be kotų, įtvirtinti ašmenimis į viršų tam skirtuose rėmuose. Tarutis išsirengdavo iki pusės ir atsiguldavo ant dalgių. Ant jo uždėdavo duris, ant kurių užlipdavo keli vyrai. Petras jiems iš anksto pasakydavo: „Kai papurtysiu galvą, nulipkit“. Kai Tarutis atsikeldavo nuo dalgių, ant jo nugaros likdavo žymės, įspaustos ašmenų, bet niekur nebūdavo įpjauta.
Programos pabaigoje Petras paimdavo tiesų, ilgą kardą, nuvalydavo jį spirituotu skudurėliu ir susikišdavo į gerklę iki pusės. Paskui ištraukdavo ir smeigdavo jį žemėn, kad žiūrovai įsitikintų, jog kardas nesustumiamas… (2013 m. PAVB F8-565)
Rengiant informaciją naudotasi straipsniais:
Jancevičius, Alvidas. Cirkas gyvenime ir visur kitur // Respublika. 1990, vas. 28, p. 26.
Kielaitė, Gitana. Cirko artistas Petras Tarutis // Kraštiečiai – 7. Panevėžys, 1999, p. 7–8.
Juknevičius, Petras. Lietuvos cirko pradininkas Šilų Petras // Raguva. Vilnius, 2001, p. 1046.
Repovienė, Vaida. Cirko akrobatę dusina kelionių ilgesys // Sekundė. 2010, rugpj. 14, priedas „Savaitgalis“, p. 7, 18.
Pilkauskas, Donatas. Savanoris cirko artistas Petras Tarutis // Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai. Panevėžys, 2018, p. 166–167.
Galerijoje – dokumentai ir fotografijos iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Pavienių rankraščių fondo F8 ir anksčiau paminėtų leidinių.
Kviečiame domėtis!
Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
