Pirmasis organizuotas darbininkų streikas Panevėžyje įvyko 1897 metais, tačiau didžiausi socialiniai konfliktai, pasireiškę protesto akcijomis, streikais, mitingais, mokesčių boikotu mūsų mieste vyko revoliucingaisiais 1905-aisiais. Tais metais S. Montvilo spirito ir mielių fabriko, valstybinio degtinės sandėlio, I. Gurvičiaus tabako fabriko bei kitų miesto įmonių darbininkams pavyko išsikovoti, kad būtų patenkinti kai kurie jų reikalavimai – iki 9 ar 8 valandų sutrumpinta darbo diena, pagerintos darbo sąlygos, pakelti atlyginimai.
Neramumų nuošalyje, kaip ir pridera jaunimui, neliko ir Panevėžio moksleiviai. Apie tai prisiminimų paliko garsus Lietuvos miškininkas Antanas Rukuiža, tuomet mokęsis Panevėžio realinėje mokykloje. JAV išleistoje knygoje „Panevėžys“ (1963) jis taip prisiminė savo ir savo bendramokslių 1905-ųjų maištingą jaunystę: „1905 m. spalio 26 d. Panevėžyje buvo paskelbtas visuotinis streikas, ir gatvėse vyko demonstracijos. Vyresniųjų klasių mokiniai nutarė prisijungti prie streikuojančių – paskelbė streiką ir išėjo iš klasių. Žemesniųjų klasių mokinius, nežinančius, kas čia dedasi, vyresnieji varyte išvarė iš klasių ir užrakino jų duris. Direktorius Šešukovas ir visi mokytojai pasiliko mokytojų kambaryje ir nesirodė.
Toliau viskas buvo daroma pagal iš anksto numatytą planą. Po trumpo mitingo mokyklos sode mokinių būrys, dainuodami revoliucines dainas, išėjo į gatvę ir pro kalėjimą (Povilo Puzino g.) pasuko Marijos gatvėn. Ties mergaičių Marijos mokykla (Marijinskoje učilišče) sustojo. Dalis mokinių demonstrantų įsiveržė į vidų ir pradėjo mokines varyti iš klasių. Mokyklos direktorė Faliejeva norėjo pasipriešinti, bet nepajėgė. Mokinės buvo išvarytos ir klasės uždarytos.
Antra sustojimo vieta buvo prie mokytojų seminarijos. Mokiniai demonstrantai čia sudainavo kelias revoliucines dainas, laukdami prisijungiant seminaristų, tačiau jų nesimatė. Atrodo, kad jiems buvo griežtai uždrausta net prie langų prieiti. Į seminariją įsiveržti buvo neįmanoma, nes durys buvo užrakintos į pačią seminariją ir jos kiemą. O kiemas buvo aptvertas aukšta mūrine tvora. Be to, bijota, kad ten nebūtų sudaryta ginkluoto antirevoliucinio būrio, nes tuo laiku visi mokytojų seminarijos mokiniai buvo rusai, daugumas dargi nevietiniai.
Nuo seminarijos mokiniai demonstrantai nuėjo į Turgaus aikštę, o paskui suėjo į tuščias patalpas Tilto g. (netoli pirties ir tilto į Smėlynę) ir pradėjo mitinguoti. Pasitaikė taip, kad, bekalbant Borisui Tarchovui, į tą patalpą įėjo šio mokinio tėvas – apskrities viršininkas su keliais policininkais. Pamatęs sūnų bekalbant, priėjęs nutraukė jį nuo kėdės. Paliepęs policininkams išvaryti mokinius ir uždaryti tas patalpas, su sūnum išėjo. Tada ant kėdės užlipo Borisas Dauguvietis (tada jis rašėsi B. Dauguviet). Apskr. viršininkas, išgirdęs naują kalbėtoją, sugrįžo ir tą nutraukė. Sūnų ir B. Dauguvietį jis išsivežė su savim.
Policija išvarė visus mokinius demonstrantus-mitinguotojus iš tų patalpų, ir jie išsiskirstė. Daugelis grįždami dar užsuko į mokyklą pažiūrėti, kas čia dedasi. Durys buvo užrakintos ir iškabintas direktoriaus skelbimas kad Mokytojų Tarybos nutarimu mokykla uždaryta.
Po kelių dienų mokslas vėl prasidėjo. Daugelio mokinių tėvai (jų tarpe ir mano) buvo kviečiami pas direktorių. Tėvai turėjo prižadėti gerai prižiūrėti vaikus, kad jie nedalyvautų jokiose riaušėse. Direktorius įspėjo kiekvieną mokinį atskirai, bet visiems leido ir toliau mokytis.
Netrukus „Kovenskoj telegraf“ laikraštyje buvo įdėtas apygardos teismo teisėjo Dauguviečio skelbimas, kuriame jis pareiškė savo ištikimybės jausmus carui, pasmerkė sūnų Borisą už jo veiklą ir „visiems laikams“ jo išsižadėjo“.
Nuotraukoje – Borisas Dauguvietis. Ekonominės karių bendrovės fotoateljė nuotrauka. Biržų krašto muziejus „Sėla“, GEK 20860/634. Prieiga internete: https://www.limis.lt/valuables/e/805535/277159939?searchId=81150431