Šiemet sukanka 150 metų, kai 1873 m. sausio 13 d. Juozapo ir Rozalijos Gudavičių šeimoje Skliausčiuose (Jurbarko r.) gimė būsimasis kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, kapelmeisteris Juozapas Gudavičius. Baigė Eržvilko (Jurbarko r.) pradžios mokyklą. Muzikos mokėsi pas Varlaukių bažnyčios vargonininką V. Zigmantavičių, pastebėjusį berniuko muzikinį talentą. Vėliau – Rietavo muzikos mokykloje. Varšuvos muzikos institute įgijo muzikos mokytojo ir kapelmeisterio kvalifikaciją. Vienus metus vargonuoti mokėsi pas prof. Aloyzą Butkevičių. Vasaros atostogų metų gimtuosiuose Skliausčiuose suorganizuodavo chorus. Nuo 1900 m. dirbo karinių orkestrų kapelmeisteriu Kretingoje, Gargžduose, Grajeve (Lenkija), Kaune. 1906 m. Kaune prie „Dainos“ draugijos įkūrė pirmąjį lietuvių pasaulietinį vaikų chorą. Vėliau vargoninkavo Nemakščiuose (Raseinių r.). 1918 m. Panevėžyje su kompozitoriumi Vladu Paulausku įsteigė muzikos mokyklą (veikė iki 1919 m.) ir joje dėstė. Nuo 1919 m. vasario 12 d. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. Marijampolėje įkūrė pirmąjį Lietuvos kariuomenės – I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko – orkestrą ir chorą. 1919–1927 m. – Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris. Vėliau mokytojavo Tauragėje, vadovavo chorams ir orkestrams, dalyvavo Lietuvos (1924, 1928, 1930) ir 1927 m. Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventėse. 1928 m. Kaune įkūrė Karo muziejaus karo invalidų orkestrą, kuriam vadovavo iki 1930 m. 1930–1935 m. gyveno Paįstryje (Panevėžio r.), vėliau Liūdynėje (Panevėžio r.). 1931 m. J. Gudavičius vedė mokytoją Teodorą Kriaučiūnaitę. 1933 m. J. ir T. Gudavičių šeimoje gimė dukra Regina Algė.

J. Gudavičius vargoninkavo, steigė pasaulietinius ir bažnytinius chorus, orkestrus, ugdė vargonininkus. Paskelbė prisiminimų, straipsnių muzikos klausimais, sukūrė giesmių, solo bei choro dainų, maršų, fugų ir kt. Išleido dvi savo dainų rinktines (1912, 1920). Pelnė apdovanojimų. Kompozitoriaus sukurta daina „Kur giria žaliuoja“ (žodžiai K. Sakalausko-Vanagėlio) skamba iki šių dienų.

Mirė Juozapas Gudavičius 1939 m. lapkričio 12 d. Niurkoniuose (Pasvalio r.). Palaidotas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senosiose kapinėse.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Juozapo Gudavičiaus fondas F103. Fonde – biografinė ir šeimos medžiaga, korespondencija, nuotraukos.

Dalis J. Gudavičiaus fondo F103 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt.

Plačiau apie J. Gudavičių skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/gudavicius-juozapas/

---

Iš Juozo Gudavičiaus atsiminimų

Anais sunkiais laikais besikuriančiai mūsų jaunutei kariuomenei ne tik trūko ginklų, municijos, bet ir dvasinio peno, kuris taip pat nemažą vaidmenį vaidina mūsų sunkiomis gyvenimo valandomis. Yra žinoma, kad nuobodžiausiuose momentuose daina ir muzika žadina dvasinę nuotaiką ir duoda daugiau vilčių bei pasiryžimų, veda prie laimėjimų, taip pat ir mūsų jaunutei kariuomenei anais laikais pasirodymas pirmojo dūdų orkestro daug daugiau ištvermės ir pasiryžimų įkvėpė ginti tėvynę.

1918 m. gruodžio mėn. palikau Panevėžio „Saulės“ mokyklą, kur buvau tos mokyklos muzikos mokytoju, nuvykau į Kauną ir įstojau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Gavau Vyr. Štabo įsakymą tik 1919 m. vasario mėn. 8 d. vykti į 1 pėst. pulką ir buvau paskirtas kapelmeisteriu. 1919 m. vasario m. 12 d. atvykau į pulką. Tuometinis pulko vadas, karininkas A. Juozapavičius, maloniai mane priėmė ir įsakė, kad pirmiausia parašyčiau 1 pėst. pulkui tradicinius signalus ir organizuočiau milžinišką pulko orkestrą.

 <…> vasario m. 16 d. slaptai perėjau bolševikų frontą ir nukeliavau į Marijampolę, į pulko štabą. Gavęs pulko vado karin. Ramanausko įsakymą skubiai organizuoti pulko orkestrą, išvykau į Žemaitiją rinkti savanorių ir be pinigų pirkti rastus ir orkestrui tinkamus instrumentus. Prisiėjo savo pinigais supirkinėti pučiamuosius instrumentus, nes pulkas tiems reikalams pinigų skirti negalėjo ir neturėjo. Daug vėliau, pagal patiektas sąskaitas, pulko iždininkas karo vald. Huffas man pinigus sumokėjo.

Iš Žemaitijos grįžau kovo m. 12 d. su būriu savanorių, iš kurių tik keletas temokėjo griežti su gaidomis ir keletas be gaidų.

Jau tų pat metų kovo 30 d. iš Marijampolės jaunas orkestras su pulko dalimi žygiavo į Alytaus frontą, mokėdamas griežti du maršus ir Tautos himną. Apsistojus Velykų šventėms Alytuje, orkestrą išmokiau griežti visus šokius, keletą maršų ir keletą koncertinių dalykėlių solo baritonui. 1 pėst. pulko orkestras nuo pulko neatsiliko, keliavo ir dalyvavo visuose pulko žygiuose <…>.

1919 m. per Kalėdas, vejant bermontininkus iš Lietuvos, orkestras surengė pirmą viešą vakarą su koncertine dalimi. Iš savo orkestrantų sudariau vyrų chorą, kuris, stygų orkestro pritariamas, dainuodavo rengiamuose koncertuose. Tas pats choras giedodavo mano paties komponuotas mišias šventadieniais ar laidojant žuvusius bei mirusius karius.

Dalyvaudamas pulko žygiuose, sukūriau šiuos veikalus: 1. Žemaitišką fantaziją; 2. Popuri iš lietuviškų dainų ir šokių; 3. Popuri iš lietuviškų kariškų dainų; 4. Popuri „Žemaičių vestuvės“; 5. Popuri „Gegužinė“ su dainomis; 6. Popuri iš koncertinių dainų; 7. iš Lietuvos kariuomenės gyvenimo: muzikos vaizdelis su signalais, maršais, atakomis; 8. Karo muziejaus fantaziją.

Be to, tarnaudamas 1 pėst. pulke, prie Karo muziejaus sudariau invalidų dūdų orkestrą ir sukūriau specialų „Invalidų maršą“, kuris nuolatos griežiamas Karo muziejaus sodnelyje per vėliavų nuleidimo apeigas. Tas pats invalidų dūdų orkestras, mano vadovaujamas, pirmą kartą 1928 m. pradėjo koncertuoti radijo studijoj, grodamas visą eilę mano sukurtų lietuviškos muzikos kūrinių.

Vyriausybė manęs nepamiršo ir, įvertindama mano nuopelnus, apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu, savanorių kūrėjų medaliu ir 10 m. Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejiniu medaliu. Dabar gaunu pensiją, nes senatvė neleidžia toliau tarnauti, bet dirbti muzikos srity dirbu ir toliau.

(Karys.1933, nr. 25, p. 504–505)

---

Iš dukters Reginos Algės Gudavičiūtės atsiminimų

Kokį aš prisimenu tėvą? Man jis atrodė aukšto ūgio, labai iškilmingas. <…> Buvau labai prisirišusi prie tėvo. Gal dėl to, kad jis niekada manęs nebardavo, netingėdavo eiti su manimi pasivaikščioti. Ypač visam gyvenimui įstrigo tėvo pasakos, kurios buvo ilgos ir labai įdomios. Tik užaugusi <…> supratau, kad man sektos tėvo pasakos buvo jo paties sukurtos. <…> Mano tėvai tarpusavyje labai gražiai sugyveno. Neprisimenu nė vieno tėvų barnio. <…> Tėvo kantrybė buvo neišsenkama. Atsiskleidė jo kaip pedagogo talentas. Jau trejų metų pažinojau raides, bandžiau jas rašyti. Rašinėjau ir skaičius, bet man vis nesisekė parašyti skaičių 5. Tėvas, pasiėmęs kreidą, mokė mane parašyti jį ant kartoninės dėžutės. Aš perpratau šią gudrybę, ir koks buvo mano džiaugsmas, kai tėtis man leido šį skaičių rašyti su kreida ant grindų. Labai greitai grindys svetainėje ir miegamajame mirgėjo penketukais <…>. Tėvas manęs muzikos mokyti neskubėjo. <…> Muzikai buvau gabi, tačiau ypatingu talentu neblizgėjau. Todėl tėvas groti fortepijonu manęs irgi nemokė, paaiškino tik natų vertes ir takto reikšmę. <…> Dalyvavau visuose tėvo choruose <…>. Tėvas vadovavo vaikų chorui ir mamos mokykloje. <…> ypač daug ruošdavosi prieš Kalėdas, nes vaikai giedodavo bažnyčioje per Piemenėlių mišias. <…> dalyvaudavo ir pasaulietiškuose renginiuose. Be jo nepraeidavo nė vienas vakarėlis, nei vaidinimas ar gegužinė. <…> Gyvendamas Paįstryje, tėvas padėdavo ir kolegoms vargonininkams. <…> Jis nuolat ruošė vargonininkus.

<…> mirė turėdamas 66 metus. Man, jo dukrai, tuomet buvo šešeri. Tėvo laidotuvės vyko Panevėžyje. Man visą gyvenimą trūko tėvo <…>. Visas mano tėvo gyvenimas – tarnavimas Lietuvai. Kilęs iš kaimo, iki pat mirties mylėjo sodžiaus žmones, gyveno tarp jų, kaip galėdamas kėlė jų kultūrą, savo muzika skaidrino gyvenimą.

(Gudavičiūtė, Regina Algė. Susitikimai su tėvu. Vilnius. 1998, p. 103–110)

---

Iš buvusio J. Gudavičiaus mokinio Alfonso Karaškos atsiminimų

Su kompozitoriumi J. Gudavičiumi susipažinome 1931 m. <…> Tuo metu aš pas jį atvažiavau gilinti muzikos žinių. <…> Už mokymą kompozitorius pinigų neėmė. Mokė labai gerai, ypač harmoniją. <…> Jis kurdavo greitai ir lengvai įvairaus žanro kūrinius. Gerai grojo pianinu ir vargonais. <…> kompozicijose nenaudojo jokių mandrybių, o kreipė dėmesį į skambėjimą, melodingumą, harmonijos grožį. <…> 1933 m. įstojau į Kauno konservatoriją. <…> Tai didelis J. Gudavičiaus nuopelnas. Jis padėjo gerus pagrindus, mokė mane nepavydėdamas, o muzikoje buvo absoliutus specialistas. <…> Mes, buvę J. Gudavičiaus mokiniai, esame laimingi, kad teko mokytis pas jį, ir esame labai jam dėkingi. Dėkinga jam ir visa Lietuva ir Amerikos lietuviai už tokią gražią, švelnią muziką. Ne veltui jam pastarieji padovanojo sidabrinę paauksuotą triūbą.

(Gudavičiūtė, Regina Algė. Susitikimai su tėvu. Vilnius. 1998, p. 130–131)

---

Rengiant informaciją naudotasi leidiniu „Padainuokime šauliai: dainos chorams ir vokaliniams ansambliams“ (Kaunas, 2004), Reginos Algės Gudavičiūtės knyga „Susitikimai su tėvu“ (Vilnius, 1998), Juozapo Gudavičiaus straipsniu „Naujų signalų reikalu“, publikuotu žurnalo „Karys“ 1924 m. 24-ame numeryje, taip pat straipsniu „Kaip organizavau pirmąjį mūsų kariuomenės dūdų orkestrą“, publikuotu žurnalo „Karys“ 1933 m. 25-ame numeryje ir Juozapo Gudavičiaus fondu F103 bei Barauskų šeimos fondu F141.

Nuotraukoje – Pirmojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kapelmeisteris Juozapas Gudavičius. Apie 1920 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Juozapo Gudavičiaus fondas F103-35.

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Juozapo Gudavičiaus fondo F103 ir Barauskų šeimos fondo F141.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius