Šiemet sukanka 120 metų, kai 1903 m. kovo 6 d. Ažušiekštyje (Rokiškio r.) Antano ir Karolinos Inčiūrų šeimoje gimė būsimasis pedagogas, poetas ir vertėjas Kazys Pranas Inčiūra. Buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Pirmojo pasaulinio karo metais nublokštas į Rusijos gilumą. 1915–1918 m. lankė Martyno Yčo Voroneže įsteigtą lietuvišką gimnaziją. Jo mokytojais buvo Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis ir kiti įžymūs žmonės. Grįžęs į Lietuvą, 1920–1922 m. mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija). Manoma, kad vėliau kurį laiką mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet pajutęs, kad neturi pašaukimo, ją metė. Mokytojavo Lebedžių pradžios mokykloje (Rokiškio r.) ir Biržuose. Valdiškos tarnybos nemėgo. Norėdamas likti laisvas, vertėsi privačiomis pamokomis ir literatūriniu darbu. Į Sibirą ištrėmus tėvus ir du brolius, persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1948 m. dirbo neetatiniu vertėju Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje. Rėmė rezistencinę veiklą.
Nuo 1926 m. spausdino eilėraščius periodinėje spaudoje: „Naujoji Lietuva“, „Ateitis“, „Dirva“, „Draugas“, „Į laisvę“, „Jaunoji karta“, „Jaunoji Lietuva“, „Lietuvis“, „Pasaulio lietuvis“, „Naujoji romuva“ ir kituose. Buvo sudaręs savo poezijos rinkinį, kuris neišliko. Beveik tuo pačiu metu eiles pradėjo spausdinti K. P. Inčiūros bendrapavardis ir bendravardis Kazys Inčiūra (g. 1906). Žurnalo „Knygnešys“ skyriaus „Iš saugumo archyvų“ redaktorė A. Matekūnaitė rašo: „Taigi spaudoje pradėjo rodytis Kazio Inčiūros eilių, kurių kartais išsigindavo tai vienas, tai kitas. Pagaliau <…> jiedu susitiko, apšnekėjo reikalą ir sutarė: vyresnysis pasirašinės „Kazys Pranas Inčiūra“, o jaunesnysis – „Kazys Inčiūra“.
K. P. Inčiūra mokėjo vokiečių, rusų, lenkų, prancūzų kalbas. Išvertė A. Mickevičiaus, V. Gėtės, A. Čechovo, A. Puškino ir kitų autorių kūrinių. Lietuvių literatūrologas R. Sideravičius knygoje „Aleksandras Puškinas ir Lietuva“ teigia, kad „produktyvus Puškino vertėjas buvo K. Pr. Inčiūra, paskelbęs to meto periodikoje daugiau kaip dvidešimt poeto eilėraščių vertimų. Dar 1936 m. K. Pr. Inčiūra išvertė „Pasaką apie carą Saltaną“, šio darbo metu susiformavo jo vertimo principai. Jis buvo pats ryškiausias laisvojo vertimo šalininkas, daugiausia rūpinęsis originalo metro ir išorinio skambesio atkūrimu“.
1952 m. K. P. Inčiūra suimtas už partizanų vado, kraštiečio Kazimiero Kalpoko slėpimą ir antisovietinį eilėraštį „Nemunas siūbuoja“ (eilėraštis spausdintas vokiečių okupacijos metais leistame laikraštyje „Į laisvę“, 1941, nr. 35). Nuteistas 25 metams lagerio. Kankintas ir nieko neišdavęs, 1952 m. balandžio 16 d. mirė Vilniaus Lukiškių kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.
Iš sesers Valerijos Inčiūraitės atsiminimų
…Neseniai (2006 m. 06. 16 d.) Nauj. Rasų kapinėse buvo atidengti keli nauji kenotafai. Žuvusiems pokario metu, kurių palaidojimo vieta – nežinoma. Labai sureikšminu šią datą. Lukiškėse žuvęs ir kažkur užkastas Kazys Pranas nuo jos pradėjo jau oficialųjį nutylėtojo gyvenimą.
…Mūsų tėvai – Antanas Inčiūra ir Karolina Šiliūnaitė – gimę vos per puskilometrį vienas nuo kito (bet skirtingose apskrityse – tėvas – Rokiškio, motina – Biržų) – nors nebaigę mokslų, širdyje buvo šviesūs žmonės.
…Tai jų nuopelnas, kad net aštuoniems iš dešimties išaugintų (trys mirė maži) vaikų mokslo teko kiek daugiau, o kai kuriems ir gerokai daugiau nei anuo metu reikalavo privalomas pradinis išsilavinimas. <…> Tiesiog jautė pareigą kiekvieną mūsų pagal galimybes apšviesti ta šviesa, kurios patiems beveik neteko.
…Vyriausias mūsų brolis Kazimieras gimė 1903 m. Ažušiekščio vienkiemyje. Netapęs nei kunigu, nei vienuoliu – kaip ankstyvoje jaunystėje svajojo – kiek paremtas dėdės Jurgio, kunigo amerikiečio, doleriais, dar kiek prisidurdamas privačiomis pamokomis, bandė verstis literatūriniu darbu. Kas tuo metu buvo ne tik drąsu, bet ir labai rizikinga. Gal net savotiška avantiūra.
…O to savotiško, sakyčiau, reto avantiūrizmo, susipynusio su per didele, nepasverta rizika, mūsų Kaziui netrūko. Ypač tada, kada reikėdavo staiga, daug nesvarstant, <…> imtis konkretaus veiksmo ir padėti patekusiems į sunkią ar net labai pavojingą situaciją. <…> Ilgai nesvarstydavo netgi tada, kai reikėdavo ištiesti ranką net mažai pažįstamiems, tačiau į tikrą pavojų patekusiems žmonėms.
(Inčiūraitė, Bernadeta Valerija. Susisiekiančios upės. Brasta–. Vilnius. 2007, p. 184–186)
Iš buvusio mokinio Algimanto Zolubo atsiminimų
Prisimenu jį kaip savo mokytoją, dirbusį Lebedžių pradžios mokykloje.
Kazys Pranas Inčiūra vaikščiodavo su lazdele, nors ja pasiremti nereikėjo. Eisena buvo grakšti. Nerūkė, tačiau kišenėje nešiojosi papirosų (matyt, kad su sutiktu rūkoriumi lengviau sektųsi užmegzti kalbą). Kalbėjo jis sklandžiai, turėjo gražų balsą, gerą klausą. <…> Žinojau – mūsų mokytojas – poetas. Teko aptikti jo eilėraščių žurnaluose. Sukurdavo švelnaus jumoro posmų apie vieną kitą išdykusį savo mokinį. Liepdavo tokiam išmokti ir padeklamuoti. Kai mokydavomės pasakėčią, turėdavome ją suvaidinti, o eilėraštį, kuriam buvo sukurta muzika, visi dainuodavom.
Kas bendravo su poetu, kiekvienas patyrė jo taurumą, didžiadvasiškumą. Pokario metais, kai reikėjo pagalbos į pavojų patekusiems žmonėms, partizanams, rizikuodavo, nevengdavo padėti. Jo pastangų dėka ne vienas jaunuolis išvengė tragiško likimo. Kiek jis gimimo liudijimų yra „sukūręs“, nežinau, tačiau mano broliai tokiais dokumentais pasinaudojo ir taip išvengė sovietinės armijos dar karo metais.<…> Kai poeto tėvus ir du jo brolius ištrėmė į Sibirą, persikėlė gyventi į Vilnių. <…> Čia jis tęsė savo veiklą, vėl nebijojo rizikuoti. 1952 m. K. P. Inčiūros bute suėmė laikinai čia prisiglaudusį partizanų būrio vadą. Vėliau areštavo ir poetą. Žiauriai kankintas, nieko neišdavęs, jis buvo nuteistas 25 metams kalėti. Netrukus po teismo mirė Lukiškių kalėjime. <…> Kur ilsisi poeto palaikai, niekas nežino. Nebėra ir jo gražiosios gimtosios sodybos Ažušiekštyje. Tik įrašai ant kryžiaus šio kaimo kapinaitėse primena, kad čia gyveno dora ir šviesi Inčiūrų šeima.
Užpernai Alizavos (Kupiškio r.) bažnyčios šventoriuje parapijiečiai statė per sovietinę okupaciją žuvusiems paminklą. Nuvežiau ir įmūrijau akmenį su iškalta poeto Kazio Prano Inčiūros pavarde. Tegu nors kuklus kenotafas primins parapijiečiams šviesią asmenybę.
(Inčiūraitė, Bernadeta Valerija. Vieno eilėraščio poetas. Vilnius. 1999, p. 66–67)
Rengiant informaciją naudotasi leidiniais: „Kupiškėnų enciklopedija“ (Vilnius, 2006, t. 1), Vytauto Baliūno „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija 1727–2002: jubiliejinių 2002–2003 mokslo metų kalendorius“ (Panevėžys, 2002), Rimanto Sideravičiaus „Aleksandras Puškinas ir Lietuva“ (Vilnius, 1976). Taip pat – Aleksandros Matekūnaitės straipsniu „Ko nerasi jokiame žinyne“, publikuotu žurnalo „Knygnešys“ 1990 m. 5-ame numeryje.
Nuotraukoje – Kazys Pranas Inčiūra. Apie 1929 m. Iš: https://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/sidgija/20151016/sidgija_02.html
Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondų.
Kviečiame domėtis!
Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
