Kasmet, kai pavasaris prikelia pasaulį naujam gyvenimui, kai ima busti ir skleistis pirmieji pumpurai, o padangė prisipildo grįžtančių paukščių balsų – mes švenčiame didžiąją krikščioniškojo pasaulio šventę – Kristaus prisikėlimą – šv. Velykas. Tai didelė šventė, kuriai ruošiamasi iš anksto. Laukimas prasideda Verbų sekmadieniu, o Velykų šventimas – sekmadienio rytą Prisikėlimo pamaldomis. Šalia religinių apeigų, ši šventė apipinta linksmais papročiais, dainomis ir šokiais. Tai ne tik krikščioniška šventė, tai ir pavasario šventė – gamtos atbudimo ir saulės sugrįžimo metas. Velykos neatsiejamos nuo sveikinimų bei linkėjimų. Informacinių technologijų amžiuje mes vis rečiau švenčių proga siunčiame popierinius sveikinimo atvirukus artimiesiems ir draugams. Šią tradiciją keičia naujos sveikinimo formos – elektroniniai sveikinimai ir trumposios žinutės. Tačiau kaip smagu pašto dėžutėje rasti sveikinimo atviruką! Juk atvirukas – neatskiriama mūsų kultūros dalis, viena iš žmonių bendravimo formų.

Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX a. pabaigoje. Daugiausia jų buvo spausdinama Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje. Buvo spausdinami ir Lietuvoje, tik užrašai ant atvirukų buvo lenkų, prancūzų, rusų kalbomis. 1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, pradėti spausdinti lietuviški atvirukai. 1905 m. prasidėjęs atvirukų leidybos pakilimas tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvos leidyklos daugiausia įsigydavo kitų Europos šalių leidėjų pagamintų atvirukų klišių ir ant jų uždėdavo lietuvišką tekstą. Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas Vilniuje vienas pirmųjų organizavo lietuviškų atvirukų leidybą (veikė 1906–1944 m.). Atvirukų leidyba ypač suklestėjo 1918–1940 m.

Apie 1908–1910 m. Lietuvoje atsirado proginiai atvirukai. Paprotys Velykų, Kalėdų, Naujųjų metų ir vardo dienos progomis siųsti sveikinimus pirmiausia paplito miestuose, vėliau atvirukus pamėgo ir kaimo žmonės.

Velykinių atvirukų tematika buvo įvairi: religinio turinio, su zuikiais, viščiukais, ančiukais, vaikais, žilvičio šakelėmis, pavasarinėmis gėlėmis, margintais kiaušiniais ir kt. M. Šlapelienės knygynas šv. Velykų proga leido atvirukus ne tik su etnografiniais elementais, bet ir patriotiškus – su kunigaikščių Vytauto, Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir kunigaikštienės Birutės atvaizdais.

XX a. 3–4 deš. buvo leidžiami maži atvirukai – vizitinių kortelių formato – su lietuvišku tekstu.

Sovietmečiu leidyklos atvirukų religine tematika nespausdino, nes buvo uždrausta. To meto velykiniai atvirukai – fotografuotiniai. Juos spausdino kaip nuotraukas ir kartais paspalvindavo dažais. Atvirukai leisti nelegaliai ir būdavo pardavinėjami prie bažnyčių, turguose. Kaip velykiniai sveikinimai buvo siunčiami ir neutralūs leidyklų atvirukai, kuriuose pavaizduota pavasario gamta, gėlės.

Posovietinio laikotarpio velykiniuose atvirukuose – tautinė ir religinė simbolika, verbos, margučiai, viščiukai, zuikiai, pavasarinės gėlės.

Sveikinimo atvirukų populiarumas tai blėsta, tai vėl atgimsta. Šiais laikais, kai tiek daug dalykų stengiamasi suskaitmeninti, rasti popierinį, ranka rašytą atviruką pašto dėžutėje – retas atvejis, tačiau visuomet pradžiuginantis. Tad nepraleiskite progos nusiųsti popierinį sveikinimo atviruką, jei to dar nepadarėte, ir nudžiuginkite savo artimus žmones.

Galerijoje – XX a. atvirukai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų fondų: Mykolo Karkos fondo F12, Onos Dailidonytės fondo F140, Almonės Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondo F92, Adelės Kolytaitės fondo F169, Povilo Šidlausko fondo F177, Algirdo Neveravičiaus fondo F143, Broniaus Balaišio fondo F175, Aleksandros Šilgalytės fondo F80, Juozo ir Kamilijos Zaborskių šeimos fondo F153 ir Konstantino Balsio fondo F119.

Kviečiame pasigrožėti!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius