Vilniaus televizijos bokštas – tragiškų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių ir lietuvių tautos kovos už laisvę simbolis. Vilniečiai ir žmonės iš visos Lietuvos prie televizijos bokšto pradėjo rinktis dar sausio 9 d. ir nenutrūkstamai budėjo kelias paras.

Panevėžietis Albertas Krivickas prisimena: „Atsidūrėme pačiame beprasidedančių tragiškų įvykių sūkuryje, kurie vyko prie TV bokšto. Žmonių buvo labai daug. Visi dainavo, šoko. Visai neatrodė, kad gali prasidėti kažkas baisaus. <…> Pasirodė karinė technika su kareiviais. Tankai neklaidžiojo, neieškojo, kur geriau privažiuoti. Jie važiavo neskubėdami, puikiai žinodami maršrutą. Jų vis daugėjo, jie puslankiu, iš vieno šono, supo gynėjų minią. Mūsų buvo daug. <…> Šaukdami: „Fašistai, fašistai…“, laukėme prasidedančio šturmo. Sugriaudėjo pabūklų šūviai. <…> Mums už nugarų dužo stiklai, byrėjo ant galvų. Iš bokšto pastato veržėsi dūmai. <…> Taip, bokštą jie užėmė labai greitai. Bet žmonės nesitraukė. Riaumojo tankai, trenkė šūviai, virto dūmai, o žmonės, Lietuvos piliečiai, nebėgo. Nebėgo niekas. Atsitraukusių, sužeistų vietą užimdavo kiti. <…> Žmonių vaikymas nuo bokšto tęsėsi daugiau kaip valandą, o gal ir ilgiau. Laikas nebeegzistavo. Tai buvo tikras, žiaurus susidorojimas su beginkle minia.“ (Panevėžio balsas, 1991 01 26)

1991 m. sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato žuvo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis jų buvo sužeisti.