Pristatome nuotrauką, saugomą Pavienių rankraščių fonde F8, kurioje užfiksuotas didžiausias žinomas potvynis Kaune, kilęs 1946-ųjų pavasarį. Iki Kauno hidroelektrinės pastatymo (1959) per Nemuno potvynius miestas buvo itin dažnai užliejamas.

Mūsų kraštietis, hidrologas Antanas Barisas straipsnyje „Kai siautėja mūsų upės“ apie 1946 m. potvynį Kaune rašo: „1946 m. pavasaris buvo audringas. Sniegas tirpo sparčiai ir kovo mėn. 22 d. ledas ties Vilniumi pajudėjo. Tą pačią dieną prie Jonavos pradėjo formuotis didelė sangrūda, kuriai suirus, ledo masės kovo 24 d. pajudėjo Kauno link. Tačiau priekyje buvo vis dar užšalęs Nemunas. Vanduo, neradęs kelio, pasuko per Vilijampolę, nusiaubdamas ją iki 2,5 m banga. Ši banga užklupo gyventojus netikėtai. Žmonės daug kur buvo atkirsti nuo sausumos ir juos bei jų turtą teko gelbėti laiveliais. Nemunas ties Kaunu pajudėjo kovo mėn. 25 naktį ir vandens lygis dar kartą staiga pakilo, pasiekdamas tos dienos rytą iki tol neregėtą aukštį – 857 cm virš posto nulio <…>. Vėliau vanduo šiek tiek atslūgo, tačiau sangrūda Kauno–Nevėžio žiočių atkarpoje buvo pralaužta tik kovo mėn. 28 dieną.

1946 m. potvynis Kaune padarė ypač didelių nuostolių. Išsiliejęs vanduo pasiekė Laisvės alėjos ir Gedimino gatvės sankryžą, o pačią alėją užliejo metriniu sluoksniu. Į Nemuną buvo nunešta daugiau kaip 10 vienaaukščių namų, buvo ir žmonių aukų. Po potvynio Vilijampolėje ir senamiestyje kai kuriose gatvėse ledo buvo iki antro aukšto langų. <…> Visiška pergalė prieš katastrofiškus potvynius Kaune pasiekta 1959 m., kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė. Ją pastačius, ilgas Nemuno ruožas arba neužšąla visai, arba ledas yra plonas. Ledai, kurie atplaukia iš aukštutinio ir vidurinio Nemuno, sulaikomi Kauno mariose. Taigi nebėra sąlygų dėl kurių susidarydavo didžiosios ledo sangrūdos – pagrindinė katastrofiškų  Kauno užtvindymų priežastis.“ (Katastrofos upių pakrantėse, 1982, p. 161–162)