Birželio pabaigoje, saulėgrįžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o dienos – ilgiausios, kai saulė žemei teikia šviesą ir šilumą, subrandina žolynus bei sunokina javų derlių, o gamta ne tik klesti, bet ir kalba – švelniai primindama apie gyvybės ratą ir mūsų vietą jame – nuo seno Lietuvoje švenčiama Rasos šventė, dar vadinama Kupolinėmis arba Joninėmis.

„Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrąžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą“, – yra sakęs filosofas Vydūnas.

Kiekviena karta ir laikmetis turėjo savas šios šventės tradicijas, kuriomis užtvirtindavo žmogaus ir gamtos ryšį.

Pristatome Jono Ambraškos fotografiją iš Juliaus Beinorto fondo, saugomo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Ji primena prieš 40 metų Panevėžio ir Kauno žygeivių surengtą Rasos šventę ant Padubysio piliakalnio.

Fotografijoje užfiksuota Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė prisimena: „Manau, kad tai viena iš pirmųjų Rasos švenčių, kurioje man teko dalyvauti. Tai buvo apie 1984–1985 metus ant Padubysio piliakalnio, vadinamo Kaukuro kalnu (Raseinių r.). Šventę organizavo Panevėžio ir Kauno žygeiviai, vadovaujami Juliaus Beinorto ir pedagogo Pauliaus Martinaičio. Kartu su Panevėžio žygeiviais dalyvavo ir Panevėžio rajono viešosios bibliotekos Liaudies dainos klubas, vadovaujamas Vidos Liegytės.“

Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus laikraštyje „Atbalsis“ (1999, nr. 9) apie 1985 m. Rasos šventę rašoma: „Rasos’85 – Dubysos dešinysis krantas, Padubysio piliakalnis, Kaimelės kaime. Ilga šienapjūtė kalno viršūnėje. „Pirmasis dalgis“ a. a. Algis Plytnikas, vėliau Sąjūdžio Panevėžio tarybos organizatorius. Nuostabūs rytmečio rūko ir apylinkių panoramų vaizdai užfiksuoti J. Ambraškos nuotraukose. Nuotaikingiausia Rasos šventė.“

Pati pirmoji Panevėžio žygeivių Rasos šventė vyko 1974 m. Vilkatėnuose (Anykščių r.), prie Šventosios upės. Žygeivis J. Beinortas rašė: „Pirmajam šventimui pasirinkome vietą prie Šventosios, kuri prieš Kavarską buvo patvenkta ir jos vandens dalis papildė Nevėžį. <…> Apačioje,  prie Vilkatėnų kaimo, radome didelį kalną. <…> šventei reikia kalno ar piliakalnio, tekančio upelio vainikams plukdyti <…>. Organizatoriai į šventės vietą atvykdavo anksčiau, nuo pat ryto. Reikėdavo pastatyti šventinius vartus, apipinti žalumynais. <…> pakabinti tris šventines vėliavas. Ant vienos būdavo stilizuota saulė, ant kitos – mėnulis su žvaigždėmis, ant trečios būdavo prikabinamas tikras papartis. Vyrai ant piliakalnio sunešdavo akmenų ir sukraudavo aukurą. Pastatydavo ant aukšto koto stebulę, paruoštą deginti. <…> Visos mergaitės turėdavo iš lauko gėlių nusipinti bent porą vainikėlių. <…> Reikėjo turėti ir didesnius vainikus, kuriuos su degančiomis žvakėmis paleisdavome į upę: „Už Lietuvos laisvę“, „Už knygnešius“, ir pagal Tėvą Stanislovą, „Išėjusiems ir negrįžusiems“.

Paparčio žiedą iš stiklo išliedavome „Ekrano“ gamykloje. Tai būdavo gražus krištolinis žiedas, į kurį įvesdavome mažą kišeninio prožektoriaus lemputę, maitinamą elementais. <…> Ieškant paparčio žiedo būdavo gausu visokių monų, trukdytojų, gąsdintojų <…>. Niekas jų iš anksto neorganizuodavo. Jie, kaip ir raganos-žolininkės, atsirasdavo savo iniciatyva ir išmanymu.“ (Atbalsis, 2017, nr. 25)

Sovietmečiu „Rasos šventė buvo pusiau legali, stebima ir vaikoma saugumo <…>. Pačią šventės vietą ir laiką parinkdavo nedidelis žygeivių ratelis ir pranešdavo tik paskutinėmis dienomis dvi koordinates: Č (laikas) ir X (vieta). Taip buvo daroma siekiant apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo ir saugumo agentų patekimo į šventę.“ (Atbalsis, 2017, nr. 25)

Sovietmečiu Rasų šventimas buvo savotiška kultūrinės rezistencijos forma, leidusi tautai puoselėti savo tradicijas ir tapatybę, nepaisant ideologinio spaudimo.