Berčiūnai – mėgstama panevėžiečių laisvalaikio praleidimo vieta. Visais metų laikais galima sutikti juos, minančius dviračius, keliaujančius pėsčiomis ar važiuojančius automobiliais į šią vaizdingą vietovę.

Daugelis mėgsta pailsėti ant suoliuko prie didingos Kristaus skulptūros, pastatytos ant 1957 m. susprogdintos bažnyčios pamatų. Tačiau ar visi žino, kas jos autorius ir kada ši skulptūra buvo pastatyta?

Žurnalistė Daiva Rasimavičiūtė 1996 m. rugpjūčio 10–12 d. „Sekundėje“ rašė: „Berčiūnų ateitininkų stovykloje 15 stočių Kryžiaus kelias sujungia prie Sanžilos upelio statomą naująją Tautos kankinių bažnyčią su senosios, 1957 m. komunistų susprogdintosios, pamatais. Šią gražią idėją sumanė dievdirbys iš Garliavos Adolfas Teresius, o palaikė bei rūpinosi įgyvendinimu Naujamiesčio klebonas Rimas Gudelis. 1994 m. liepą iškilo pirmasis Adžio koplytstulpis, o paskui dievdirbys jų sukūrė dar 11.

Vakar pastatytos likusios dvi stacijos: XII – panevėžiečio skulptoriaus Algirdo Varžinsko ąžuolinė skulptūra „Mirtis ant kryžiaus“ ir XV – vilniečio skulptoriaus bei grafiko, profesoriaus, praėjusių metų Nacionalinės premijos laureato Antano Kmieliausko akmeninė „Prisikėlimas“. <…>

„Prisikėlimui“, kurio aukštis be postamento – 3,5 metro, akmuo gabentas net iš Ukrainos, nes tokių didelių Lietuvos laukuose dabar nebelikę. Žemesnė skulptūra būtų nederėjusi prie aukštų medinių, gražiai įsikomponavusių prie išlakių pušų. Ieškota šviesaus akmens, kad skulptūra išsiskirtų tamsiame miške ir tiktų pakiliai, optimistiškai prisikėlimo temai.

Virš „Prisikėlimo“ Kristaus galvos – didelė šviečianti aureolė, figūros šonuose besiplaikstantis audeklas primena sparnus, o priekyje nuo skulptūros apačios iki viršaus vilnijanti medžiaga asocijuojasi su žaibu, trenkiančiu iš dangaus. Tai A. Kmieliausko „Prisikėlimui“ suteikia ekspresijos, dinamiškumo.

 – Kad skulptūra būtų ryškesnė ir primintų medžio faktūrą, kapojau giliais grioviais, – sakė menininkas, kurio ankstesni kūriniai yra ramesnės nuotaikos, liūdnesni, nes daryti kaip paminkliniai.“

A. Kmieliauskas „pavaizdavo stebuklingą Prisikėlimo momentą netradicine poetiška kompozicija: apsunkusį kūną kažkas tarytum pakelia nuo žemės, o paslaptingo pakilimo įspūdį nusako netvirtas figūros judesys ar vilnijančios drobulės įvaizdis.“ (Antanas Kmieliauskas: skulptūra, freska, tapyba, grafika. 2003, p. 14)

Skulptoriui „pirmą kartą teko kurti Prisikėlimo altorių sugriautai bažnyčiai. A. Kmieliauskas sakėsi norėjęs viskuo nusiviliantiems amžininkams padovanoti kūrinį, kviečiantį kilti ir keltis dvasia.“ (Lietuvos aidas. 1996 09 11, p. 2)