Spalio 4-oji – Pasaulinė gyvūnijos diena

Miškininkas, Berčiūnų kurorto direktorius Jonas Kasperavičius su dukromis Berčiūnų pušyne. XX a. 4 deš. PAVB, Chodakauskų šeimos fondas F118

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

Miškininkas, Berčiūnų kurorto direktorius Jonas Kasperavičius su dukromis Berčiūnų pušyne. XX a. 4 deš. PAVB, Chodakauskų šeimos fondas F118

Spalio 4 dieną minima Pasaulinė gyvūnijos diena. Ši diena sutampa su šv. Pranciškaus Asyžiečio – gamtos ir gyvūnijos globėjo – vardinėmis. „Šventas Pranciškus Asyžietis buvo vienas didžiausiųjų visų laikų ir tautų gyvulių bičiulių. Todėl ir viso pasaulio gyvuliams globoti draugijų spalių 4-ta diena švenčiama kaip „pasaulinė gyvulių globos diena“. Ir Lietuvos gyvuliams globoti draugija Švento Pranciškaus Asyžiečio dieną pasirinko metine švente ir skriaudžiamųjų gyvūnų užtarymo propagandos diena“, – rašoma 1934 m. Lietuvos gyvulių globotojų draugijos raginime „Sustok! Pagalvok! Pilieti!“.

Pristatome tarpukario fotografiją, kurioje užfiksuotas miškininkas, Berčiūnų kurorto direktorius Jonas Kasperavičius su dukrelėmis ir šuniuku Berčiūnų pušyne. Šio laikmečio fotografijose dažnai galima išvysti šeimos narius kartu su šunimis.

Tarpukariu šunys dažniausiai būdavo laikomi dėl praktinių priežasčių. Kaimuose jie saugodavo sodybas, padėdavo ganyti gyvulius ar talkindavo medžioklėje. Miestuose šuo dažnai atlikdavo sargo vaidmenį, kartais būdavo ir statuso simbolis ar artimas draugas. Šunys taip pat buvo pradėti dresuoti tarnybai policijoje, kariuomenėje ir pasienyje.

Tarpukario spaudoje randame įvairių ženklų, kad šunys užėmė vis svarbesnę vietą žmonių kasdienybėje – būdavo skelbiama apie prarastus ir rastus augintinius, parduodamus veislinius šunis, o kartais pasirodydavo straipsnių apie jų neįprastą elgesį ar dresūros pasiekimus. Visa tai rodo, kad šunys tapo matomi ir viešojoje erdvėje.

Vis dėlto ne visi pritarė šunų laikymui namuose vien dėl malonumo. Kai kurie žmonės kritikavo tokį pasirinkimą, teigdami, kad gyvūnas esą tik „papildoma burna“, kuri ne tik nenaudinga, bet ir gali pridaryti žalos. Tačiau, nepaisant kritikos, žmonių, kurie laikė šunis iš meilės ir noro turėti ištikimą draugą, vis daugėjo.

Tad tarpukario fotografijos su šunimis – tai ne tik gražūs vaizdai, bet ir liudijimas apie visuomenės požiūrio į naminius gyvūnus kaitą. Jau tuomet šuo buvo ne tik naudingas ūkio pagalbininkas – jis vis dažniau tapdavo šeimos draugu, vertu būti šalia žmonių. Fotografijos byloja, kad net ir praktinių poreikių laikais žmogaus ir šuns ryšys buvo stiprus.