Vardo dienos šventimas tarpukario Lietuvoje buvo svarbi socialinės ir kultūrinės kasdienybės dalis, padėjusi palaikyti bendruomeninius ryšius ir išlaikyti religinę tapatybę modernėjančioje visuomenėje. Vardadienių tradicija, kilusi iš krikščioniškojo šventųjų kalendoriaus, XX a. pirmojoje pusėje ne tik išliko, bet ir įgijo savitų bruožų, atspindėjusių naujai susikūrusios Lietuvos valstybės kultūrinius pokyčius. Vardadienių minėjimo tradicija tarpukariu tapo savitu religinių, tautinių ir modernėjančios visuomenės kultūrinių tendencijų deriniu.

Vardo dienos tarpukariu buvo plačiai švenčiamos tiek miestuose, tiek kaimuose. Ši žmogaus ir šeimos šventė, sulaukusi kaimynų bei draugų sveikinimų, tapdavo bendruomenės įvykiu. Tai buvo proga ne tik pasveikinti artimą žmogų, bet ir palaikyti socialinius ryšius.

J. Ščensnolevičius viename iš pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje išleistų etiketo vadovėlių „Padorumas ir mandagumas“ (1922, p. 27) rašė: „Pas mus dažniau yra švenčiamos varduvės, negu gimimo diena. <…> Varduvių gi dieną mandagumas reikalauja pasveikinti ne tik artimus giminaičius, bet ir gerus pažystamus.

Jeigu tas, kurį turim pasveikinti gyvena kitoj vietoj, mes turim nusiųsti pasveikinimo laišką taip, kad tas laiškas būtų gautas varduvių dieną; bet vietoj laiško varduvių dieną galima pasiųsti pasveikinimą telegramu. Vardo dieną gimines ir artimuosius pažystamus, gyvenančius čia pat, vietoje, reikia pasveikinti iš ryto (10–11 val.), padarius jiems vizitą ir jeigu apturėsim pakvietimą į pietus arba vakarienę, tada paskirtą valandą turim atvykti antrą sykį. Pažystamus gyvenančius toliau, leidžiama sveikinti laišku, kuris turi būti visai trumpas ir rašyti jame apie kokius nors pašalinius reikalus, visai nepridera.“

„<…> Paprotys vardadienio proga <…> siųsti atvirukus su sveikinimais pirmiausia paplito tarp miesto gyventojų. Tačiau prieškario Lietuvoje gyventi į miestus iš kaimų kėlėsi vadinamoji „pirmoji karta nuo žagrės“. Naujieji miestelėnai siųsdavo atvirukus į gimtuosius sodžius. Pamažėle atvirukus pamėgo ir kaimo gyventojai. Namiškiai juos siųsdavo kariuomenėje tarnaujantiems sūnums, broliams, merginos – sužadėtiniams.

Nepriklausomybės dešimtmečiai (1918–1940) laikytini atvirukų leidybos suklestėjimo metais Lietuvoje. Jų išleista daug ir įvairių. <…>  Gimimo diena ano meto Lietuvoje buvo švenčiama retai. Kur kas populiaresnės buvo varduvės. Joninės, Antaninės, Kazimierinės, Oninės buvo švenčiamos visoje Lietuvoje. Gražus paprotys buvo ir varduvininko namų duris bei vartelius papuošti medžių lapų vainikais. <…> Plintant tautiškiems vardams, gausėjo Vytautų, Algirdų, Biručių, Gražinų ir kt. Atvirukai su lakonišku užrašu „Su vardo diena“ tikdavo visiems. Didžioji dalis atvirukų buvo spausdinama Vokietijoje, Prancūzijoje – tuose kraštuose, kur spausdinimo kokybė buvo geriausia“ (Šventiniai atvirukai. 2007, p. 5–7).

Tarpukario vardo dienos atvirukai žavėjo savita estetika. Juos puošė pastelinių tonų ornamentai, simboliniai motyvai, romantinės scenos, vainikų kompozicijos, angelai ir gėlės. Ypač populiarios buvo rožės, našlaitės, neužmirštuolės ir lelijos – gėlės, nuo seno simbolizuojančios pagarbą ir švelnumą. Atvirukai dažnai būdavo puošiami blizgiais auksiniais elementais, reljefiniais paviršiais ar folija. Populiarūs buvo ir rankų darbo atvirukai. Moderniu pasirinkimu tuomet buvo laikomi atvirukai su fotografijomis.

Taip pat galima paminėti keletą tipinių užrašų, dažnai spausdintų atvirukų averse: „Vardo dienoj“, „Sveikinu vardo dienoje!“, „Širdingiausių linkėjimų varduvių dienoj!“, „Sveikinu vardo dienos proga“ ir kt. Kartais pasitaikydavo atvirukų, kurių averse visai nebuvo jokio užrašo.

Žvelgiant į išlikusius tarpukario vardo dienos atvirukus, akį patraukia ne tik iliustracijos, bet ir tekstai. Juose galima aptikti šiandien beveik nevartojamų žodžių, senoviškų konstrukcijų, kitaip rašomų vardų formų. Dailiu raštu, plunksna rašyti palinkėjimai leidžia atkurti autentišką to meto bendravimo stilių.

Vardo dienos proga siųsdavo ne tik atvirukus, bet ir vizitines korteles, dar vadinamas vizitų bilietėliais. Lakonišką sveikinimo tekstą arba palinkėjimą rašydavo ranka kitoje vizitinės kortelės pusėje, kartais – averse, šalia kortelės savininko duomenų. Jas siųsdavo įdėtas į mažo formato voką. Vizitinės kortelės naudotos tada, kai sveikinimo dalyvius siejo ne artima draugystė, o oficialūs santykiai. Vizitinės kortelės siuntimas buvo mandagus ir pagarbus būdas parodyti, kad norima palaikyti draugiškus ryšius su sveikinimo gavėju.

Daugelis šeimų rinko ir saugojo šventinius atvirukus bei vizitines korteles. Žmonės dažnai laikydavo juos albumuose, panašiai kaip šiandien – fotografijas. Šventinių atvirukų albumus turėjo beveik kiekviena tarpukario šeima.

Galerijoje pristatomi atvirukai kažkada buvo maloniai nudžiuginę jų gavėjus. Šiandien nei siuntėjų, nei adresatų jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau bibliotekos rankraštyne saugomi atvirukai su įvairių žmonių įrašais ir palinkėjimais išlieka svarbiais tarpukario Lietuvos kultūros bei žmonių tarpusavio ryšių liudytojais. Tai vertingas šaltinis kalbininkams, istorikams ir kultūros tyrėjams.

Galerijoje – XX a. pirmos pusės atvirukai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų fondų – Elenos Gabulaitės fondo F9, Onos Dailidonytės fondo F140, Vytauto ir Silvijos Vilkončių fondo F154, Pavienių rankraščių fondo F8, Irenos Smilgaitės fondo F145, Mykolo Karkos fondo F12, Konstantino Balsio fondo F119, Julijos Žukauskaitės fondo F115, Vincento Lukoševičiaus fondo F134.

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius