Biržų miestas ir jo apylinkės garsėjo ir iki šiol garsėja aukštaičių vaišingumą menančiomis giliomis alaus gaminimo tradicijomis, kurias puoselėjo didikų Radvilų, vėliau grafų Tiškevičių giminės.

1682 m. Liudvika Karolina Radvilaitė patvirtino instrukciją, kurioje miestiečiai buvo įpareigoti pastatyti įvairius cechus, tarp jų ir bendrą aludarių, kepėjų, degtindarių ir gyvulių skerdikų. 1686 m. Biržuose patvirtino 8 cechus, tarp jų ir paminėtą bendrą aludarių, kurių gaminamas alus realizuojamas plačiame karčemų ir smuklių tinkle. Gėrimus karčemoms tiekdavo dvaras, turėjęs propinacinį monopolį, arba asmenys, išsinuomavę propinacines teises (išimtinės teisės gaminti ir pardavinėti svaigalus savo valdose).

Biržų krašte, kaip ir visoje Aukštaitijoje, karčemos statytos prie kelių, ypač vieškelių. Kelių karčemos buvo ypač svarbios Biržų Radvilų valdų traktui, kurio dvarus jungė kelių sistema su pakelės karčemomis. Radvilos gyvai domėjosi karčemomis prie svarbių magistralių. 1603 m. Radvila Perkūnas teiravosi Alantos urėdininko apie karčemos statybą prie Vilniaus vieškelio, prašė pranešinėti naujienas apie ją. Kelių karčemoms siekta išnaudoti kiekvieną tinkamą, strategiškai patogią vietą. Biržų seniūnas rašė didikui, jog dvaras dar pastatys karčemas ant Pasvalio vieškelių (Trečionėliuose) bei N. Radviliškyje.

XVII a. Biržų centre netoli pilies buvo gana didelis medinis „svečių namas“ (goscinny dom), nuo kurio į vietos dvaro iždą plaukė dvigubai daugiau pinigų, nei nuo visų asmenų, turinčių miestelyje propinacinę teisę. Toks pastatas pranoko eilines karčemas plotu, vidiniu išplanavimu, klientų gausa. Pastatas turėjo didžiulį valgomąjį, keletą kambarių keliaujantiems, virtuvę, maisto sandėliukus, arklidę. Rūpintasi ne tik karčemos funkcionalumu, bet ir išoriniu dizainu. 1637–1638 m. pilies darbų metu karčemą, skirtą nuomai, ketinta taip pat restauruoti, išplėsti, kad „galėtų tilpti daug svečių“. Jos remontui buvo teikiamos dvaro medžiagos, amatininkai, o darbus prižiūrėjo pilies architektas.

Svečių namą buvo išsinuomavęs Simas Akmenis. 1628 m. visų propinacinių teisių Salamiestyje (9 karčemų) savininku tapo karaimas Zacharijas Aronovičius. 1629 m. už jų nuomą dvarui jis sumokėjo 50 kapų grašių. Dar daugiau karčemų buvo Papilyje (1584 m. – 33, 1606–1607 m. – 20, 1610 m. – 24) ir Saločiuose (1605 m. – 15).

1638 m. Čipiškių palivarko inventorius aprašo karčemą prie Salamiesčio-Biržų kelio. Pagrindinis karčemos pastatas su šiaudiniu stogu fiksuojamas mažesnis (2 langai). Karčema turėjo salyklinę, bet neturėjo arklidės. Karčemai Romeikių kaime buvo skirta ketvirtadalis valako, nuomos už ją per metus mokėta 20 kapų grašių.

1641 m. Jonušas Radvila, patvirtindamas ilgamečiam tėvo dvariškiui Samueliui Zubovičiui palivarką prie Nemunėlio, įpareigojo jį toje žemėje pastatyti karčemą. Pabiržės valdoje prie Rygos vieškelio stovėjusi karčema aprašyta valdos inventoriuje: karčemos pastatas buvo dažytas baltai, su keturiais stikliniais langais, šalia buvo arklidė, kepykla, maisto sandėlis. Įvažiuoti į karčemos kiemą buvo galima pro dvejus vartus.

Tokie svečių namai arba užvažiuojamosios karčemos pirmiausia buvo skirti vokiečių pirkliams, dažniausiai atvykstantiems iš Livonijos, ypač Rygos. 1611 m. Biržuose teisę gaminti midų turėjo 5, alų – 2, degtinę – net 14 asmenų. Midaus ir alaus gamintojai už tai mokėjo po 1 kapą grašių, o degtinės po 30 grašių gėrimų mokestį.

Dar buvo vadinamosios pakampių karčemos, t. y. nelegaliai veikę alkoholio (alaus ir degtinės) gamybos ir platinimo taškai. Radvilos patys sprendė slaptų karčemų problemą – ne naikindami, bet skatindami pačias išsilaikyti ir versdavo mokėti mokesčius, analogiškus dvaro karčemų nuomininkams.

1682 m. Biržų inventoriuje nurodyta buvus 190 kiemų. Aikštėje stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia, dvaro karčema, krautuvės ir „kamaros“.

1750 m. Biržų kunigaikštystės inventoriuje Vilniaus gatvėje minimos 2 karčemos.

1847 m. miestelyje veikė Juozapo Franko smuklė mūriniame pastate ir 4 „traktieriai“. Praėjus dvidešimčiai metų, gubernijos valdžia jau fiksavo 3 užvažiuojamus namus, 13 smuklių.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Biržai turėjo 14 karčemų, dar apie 20 jų stovėjo kaimuose. Šiandien niekas nebegali tiksliai pasakyti, kurioje vietoje buvo garsioji Parovėjos karčema, bet Stanislovo Dagilio poema „Joninės Parovėjos karčemoje” populiari ir šiandien.

Vinkšninių karčemos pastatas buvęs didžiausias apylinkėje. Iš plūkto molio pastatytas, jis turėjo keletą kambarių. Viena karčemos dalis, skirta karietoms ir arkliams nakčiai pastatyti, buvusi plačiomis durimis, kad lengva būtų į vidų įvažiuoti. Kiti kambariai buvo skirti keleiviams pavalgyti ir naktį praleisti. Aišku, buvo ir alkoholio, bet pati karčema buvusi orientuota į keleivius, nes kaip tik pro Vinkšninius ėjo senasis traktas Vilnius – Ryga. Vinkšninių karčemoje vykdavę ir įvairūs kultūros renginiai, ją prireikus šeimininkai išnuomodavo įvairioms visuomeninėms organizacijoms. Karo metais čia šeimininkavę vokiečiai, matyt, vertino Vinkšninių karčemą, nes atsitraukdami ją sudegino.

Daugiau papasakoti apie karčemų kasdienybę neleidžia dokumentinių šaltinių nebuvimas, pavyko tik sudėlioti negausius liudijimus iš publikuotų šaltinių.

Paminėsime keletą ryškesnių:

– 1585 m. Upytės pilies teisme svarstyta byla apie žemininko Baltramiejaus Petravičiaus karčemos, stovėjusios Pasvalio-Biržų kelyje, užpuolimą. Bajoras Stanislovas Stralkovskis su tarnu vidurnaktį užpuolė ir sužalojo karčemos šeimininkę, sulaužė duris, pagrobė maišelį su pinigais, drabužių, instrumentų ir statinę alaus.

– 1586 m. teismo byloje minimas valstietis S. Butkunelis, važiavęs keliu į Saločius ir pakeliui užvažiavęs į bajorui Solohubui priklausančią karčemą susitikti su savo draugu. Ten jie „gėrę karčemos alų už savo grašius“ ir buvę užpulti vietos dvarelio prievaizdo ir jo valstiečių. Butkunelio draugas buvęs užmuštas ir kažkur paslėptas.

– 1650 m. kriminalas nutiko Zastaučių kaimo, priklausiusio Biržų pilies žemėvaldai, karčemoje. Upytės pavieto žemininko L. Giečevskio valstiečiai dviem vežimais vežė linus į Rygą ir sustojo pernakvoti minėtoje karčemoje. Naktį „plėšikišku būdu” iš jų buvo atimti du arkliai, dėl ko jų prekybinė kelionė tapo neįmanoma. Įsikišus vietos žemininkams ir Upytės pilies teismui kaltininkai greitai buvo surasti. Plėšikais pasirodė beesantys bajoro Samuelio Kirkilo baudžiauninkai. Kirkilas pats juos išdavė, arkliai buvo sugrąžinti savininkams.

1922–1933 m. Biržuose buvo leidžiamas laikraštis „Biržų žinios“. Čia esama įdomių, keistokų, linksmų parašymų ar aprašymų: „…Biržų mieste įsteigta stipriai svaiginamųjų įstaigų: Miesto Savivaldybės vardu 2 sandėliai ir traktierius ir Katalikų blaivybės draugijos 1 sandėlis ir 1 traktierius. Blaivybės draugija turi pretenzijas dar vieną traktierį steigti. A.Tiškevičiaus alaus bravaras įsteigė 5 aludes.“ („Biržų žinios“, 1924 02 24, Nr. 4)

Dar iš „Biržų žinių“: „Dažnai biržiečiai pasiskundžia krize, pinigų trūkumu ir t. t. Bet kiekvieną turgadienį visi Biržų traktieriai būna perpildyti žmonėmis. Iš apdarų, kalbos aiškėja, kad tai esama sodiečių, ūkininkų. Žinoma pinigų prageria ne vienas. Tai rodo, kad krizė yra rimtesniems dalykams, o girtuokliavimui jos nėra“.

                                                                            VABALNINKE

Vabalninko kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1554 m. Apie 1580 m. Valbalninkas paverstas karališkuoju dvaru, tapo seniūnija, priklausančia Vilniaus evangelikų reformatų parapijai. Nuo 1618 m. Vabalninkas vadinamas miesteliu, 1619 m. Vabalninkui suteikta privilegija rengti turgų.

Pagal 1764 m. Upytės pavieto inventorių miestelyje veikė 3 klebono karčemos (vieną laikė jis pats, kita buvo išnuomota žydui Lipeliui, trečia – Oreliui Peisakovičiui).

1769 m. inventoriaus aprašymu taip atrodė klebono smuklės: „Austerya”, kitaip vadinama užvažiuojamoji smuklė, priešais špitolę už bažnyčios. Vartai į stadalą ant „begūnų”. Durys į smuklę ant „begūnų” su kabliais, vinimis, kliamka ir kableliu su ąsomis. Smuklėje du dideli langai mediniais rėmais. Krosnis balta iš plytų, pritaikinta kepimui. Lubos apmuštos lentomis, grindys plūktos. Smuklės viduje kairėje pusėje didesnis kambarys su mažu kambariuku gale. Durys į juos ant varsčių su kabliais, vinimis ir mažais kableliais su ašelėmis. Pirmame kambaryje vienas langas išdaužytu stiklu, mažas gi kambarėlis visai be langų. Lubos įdubusios ir reikalingos pataisos. Už smuklės yra klėtelė, kurios durys ant varsčių su kabliais, vinimis, kableliais ir ašelėmis; klėtelės apačioje sandėliukas tokiomis pat durimis. Stogas šiaudais dengtas“.

Apie antrą smuklę pasakyta: „Svaigiųjų gėralų pardavimo vieta (dom szynkowy) miestelyje po klebonija keturiais langais iš sudaužytų stiklo gabalėlių. Lubos senos, lentomis apmuštos. Viduje balta krosnis su krosnim duonai kepti”.

1801 m. inventoriuje jos taip apibūdinamos: „Klebonijoje yra bravoras su salyklinyčia, tačiau amžinai apleistas, beveik be stogo“. Iš to bravoro, kol jis veikė, buvo vežiojama degtinė ir alus į klebono smukles Vabalninko miestelyje ir jo sodžiuose Meilūnuose, Bartkūnuose, Baibokuose. Vienos tų smuklių būdavo išnuomuotos kitiems asmenims, kitose klebonas laikydavo savo skirtus žmones pardavėjus.

1779 m. smuklės duodavo tokias pajamas: Vabalninko „austerya” 400 auksinų, smuklė po klebonija 200, smuklė, kurią nuomavo Jankelis, 200 auksinų, Meliūnų smuklė – 200 auksinų ir Bartkūnų smuklės laikytojas Likas – 64 auksinus metams.

Vabalninko dvaras, kaip matyti iš 1798 m. inventoriaus, laikė išnuomuotas smukles kitiems asmenims pačiame Vabalninke, Natiškiuose, Lebeniškiuose, Jasiūliškiuose, Gažiūnuose, Buiviškiuose, Manikūnuose, Medyniuose, Ilgalaukiuose ir Dumbliūnuose. Pats gi dvaras per savo skirtus žmones laikė smukles Unčiškiuose, Gikonyse, Sodeliuose, Žumbiuose, Palaukiuose ir Gripkeliuose.

1833 m. miestelyje surašyti 624 gyventojai, 12 smuklių. 1868 m. detalus Vabalninko aprašymas nurodo veikusius 5 užvažiuojamuosius namus, 14 užeigų, 2 vyno rūsius.

1853 ir 1855 m. inventoriai dar mini smukles Sodeliuose, Gikonyse, Stumbriškyje, Palaukiuose, Lebeniškiuose, Gaižiūnuose, Jasiūliškiuose, Unčiškiuose, Natiškiuose, Meilūnuose ir Baibokuose.

Smuklės būdavo ir ne karališkųjų dvarų, pavyzdžiui, grafo Tiškevičiaus, sodžiuose Stuburuose, Remeikiuose, Plikiuose ir kitur, nekalbant jau apie tokius bažnytkaimius tokius Salamiestis, Diliai, Antašava.

Kad smuklių nuomininkai galėtų kontroliuoti pelną ir nekonkuruotų tarpusavyje, valstiečiai galėdavo imti savo reikalams degtinę tik iš tos smuklės, prie kurios jų sodžius yra priskirtas. Jei smuklės nuomininkas pasiskųs, kad kas nors įsigijo sau degtinės iš kitos smuklės, nors ir toje pačioje vaitijoje esančios, tai prasikaltęs turėdavo mokėti baudos vieną muštinį; jeigu gi toji smuklė, iš kurios buvo imta degtinė, priklauso ne karališkam Vabalninko dvarui, o kokiam kitam ponui, tuomet valstietis baudžiamas 5 muštiniais. Abiem atvejais pusė baudos įnešama į iždą, antra pusė atiduodama nukentėjusiam smuklės nuomininkui. Jei valstietis nepasitaiso, tai jis baudžiamas dešimčia rykščių.

Parengta pagal:
Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje : iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo / K. Šakenis. – Kaunas : Lietuvos istorijos draugija, 1935 (Kaunas : „Varpo” AB sp.). – IV, 188 p., [7] iliustr. lap., [1] žml. : iliustr.. – („Praeities” b-ka / red. A. Janulaitis ; nr. 2).

Biržai / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T.4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 18-61.

Vabalninkas / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T.4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 477-500.

Karvelis, Deimantas. Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589-1655m. Daktaro disertacija.[interaktyvus]. Žiūrėti

Januševičius, Borisas. Blaivybės reikaliukai tarpukario Biržuose. Skaitmeninis vaizdas iš portalo http://kelmes.krastas.lt

Išskirtinis maršrutas – alaus kelias. Prieiga per internetą Žiūrėta 2015 04 11.

Eitavičienė, Stasė. Kaip vyrai apie technikos paminklus pasakojo. Prieiga per internetą Žiūrėta 2015 04 29.