Istoriniuose šaltiniuose ši gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1387 m., kai Lietuvos krikšto proga Didysis kunigaikštis Jogaila ją padovanojo Vilniaus vyskupui. Apie 1517 m. įsteigtas Molėtų dvaras, jame veikė alaus ir spirito daryklos. 1539 m. Molėtai jau vadinami miesteliu. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo 1795 m. Molėtų dvaras atiteko didikams Pamarneckiams, vėliau – Huten-Čapskiams. Miestelis plėtėsi į šiaurės rytus nuo dvaro.

Molėtai minimi 1595–1597 m. valstybės mokesčių iš Vilniaus vyskupijos kapitulos apyskaitose – nurodoma buvus 28 dūmai (šeimos) ir 20 karčemų.

1783 m. spalio 24 d. gaisre miestelyje sudegė ir didelė iždo „austerija“, kuri 1796 m. buvo atstatyta.

1833 m. miestelyje surašyta 14 smuklių, gi 1867 m. tik 8 smuklės.

ALANTA

Rašytiniuose šaltiniuose Alantos miestelis minimas nuo 1436 m.

1779 m. inventoriuose detaliai apibūdinti Alantos dvaro ir palivarkų sodybų trobesiai, buvusios 6 karčemos (viena medinė stovėjo viršutinėje miestelio dalyje – „Gόrna Owatanska“).

Pakeleivio akį traukia vienas iš ryškesnių miestelio statinių – Alantos karčema – pastatyta XVIII a. pirmoje pusėje, valdant Radviloms, prie turgaus aikštės priešais bažnyčią. Statinys turėjo klasicistinės architektūros formų. Buvo ilgo stačiakampio plano su ašine kompozicija. Pamatai akmenų, surištų kalkių skiediniu, sienos akmenų ir plytų mūro, tinkuotos. Stogas dvišlaitis, gegninis, dengtas šiferiu. Grindys lentų, lubos vožtinės. Vidurinę statinio dalį paryškina dvi poros menčių, segmentiniais sandrikais puošti langai. Fasadą juosia paprasto profilio karnizas. Įrašyta pastato rekonstrukcijos data – 1892 m., dabar pastate veikia parduotuvės.

Karčiama susidėjo iš 2 dalių: pietų (gyvenamosios) ir šiaurės (ratinės). Viduryje buvusi priemenė jungė ratinę, smuklės salę ir anfiladiškai išdėstytas gyvenamąsias patalpas. Į ratinę buvo įeinama iš pastato šiaurinio galo, į gyvenamąsias patalpas – iš šonų.

1892 m. po gaisro, pastatas rekonstruotas – iškirsti langai su nišomis ir įėjimai pagrindinio fasado šiaurės dalyje. Po Antrojo pasaulinio karo pakeistas vidaus planas ir fasadai. 1979 m. architektė G. Rusteikienė parengė dalinės restauracijos projektą.

DUBINGIAI

Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 m. aprašant Livonijos ordino puolimą. Dubingius ypač išgarsino garbinga Radvilų giminė, kuriai jie atiteko 1508 m.

Garsus Dubingiuose esantis kultūros paveldo objektas – XIX a. pirmosios puses užvažiuojamieji namai su karčema – didžiausi rytų Lietuvoje. Keletą amžių ji buvo ta Dubingių miestelio vieta, kuri nuolat turėdavo daugiausia lankytojų: apylinkių gyventojai, užsukę išgerti senojo alaus ar molinę taurę degtinėlės; keleiviai, sustoję pailsėti ar pernakvoti; pirkliai.

Žinoma, jis kiek pasikeitęs nuo anų laikų. Iš pradžių pastatas buvo dengtas šiaudais, paskui – malksnomis. Sienos tašytų eglinių rąstų, sunertų į sąsparas. Stogas pusskliautis, tris kartus aukštesnis už sienas, dėl to gegnes remia įstriži spyriai. Lubos vožtinės, grindys lentų, tik priemenėje – cementinės.

Pagrindiniame fasade, abipus durų, dekoruotų eglutės ornamentu, įvairiu atstumu išdėstyta po tris šešių stiklų langus. Galiniuose fasaduose yra dvivėrės stačių lentų, sutvirtintų kryžmomis, durys.

1842 m. Boleslovas Tiškevičius ant senų pamatų pastatydino naujus užvažiuojamuosius namus su didele ratine ir tvartu – stadala arkliams, o stadalos gale rūsys.

Atnaujintas statinys buvo ilgo stačiakampio plano, suręstas iš eglinių rąstų, stovėjo ant akmenų mūro pamatų, stogas buvo dengtas šiaudais. Prie pagrindinio įėjimo buvo prieangis su 4 kolonomis. Viena krosnis buvo iš švediškų pilkų koklių, kita iš plytų. Gyvenamųjų kambarių grindys buvo lentų, priemenėje – asla.

XX a. pradžioje stogas jau buvo dengtas gontais. 1919-40 pastatas priklausė girininkijai. Buvo nuomojamas žydams: Punšui, Iršai, Zomčikui, jo uošviui Rachmeliui. Iršai nuomojant, karčemoje buvo monopolis. Prie Rachmelio degtinę pardavinėjo gorčiais. Čia užsukdavo pakeleivių iš Utenos, Molėtų. Stalų restorane buvo iki 15, apstatyti jie taburetėmis.

Vokiečių okupacijos metais Dubingių karčemoje vyko varžytinės – buvo išparduodami žydų drabužiai.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo gyvenamas, ratinėje laikomi gyvuliai, įrengtas pieninės punktas, kuriame išlietos cementinės grindys. 1959 m. perdengta dalis stogo, įrengta parduotuvė.

1967 m. vasarą, iškasus keletą perkasų prie karčemos ir jos viduje, pasirodė, kad dabartinės karčemos vietoje yra buvęs mažesnis medinis pastatas, sudegęs. Perkasai parodė, kad prieangis, kuriame buvusi rūkykla, turėjo plukto molio aslą, o gyvenamosios patalpos – lentų grindis.

Pagal architektės D. Čepienės 1968 m. parengtą projektą užvažiuojamoji karčema rekonstruota. Vidurinėje dalyje atkurtas buvęs interjeras, atstatytos krosnys.

Rekonstrukcijos metu sustiprinti esami juostiniai pamatai, o šiaurinėje pusėje pavesti naujai, pakeista ir sutvirtinta esama perdangų medinė konstrukcija, demontuotos ir atstatytos stogo konstrukcijos, išlaikant pastato autentiškumą, pakeista gontų stogo danga, restauruotos autentiškos pastato sienos, įrengtos vidaus patalpos, sutvarkytas gerbūvis ir reikalingos komunikacijos.

Dabar istoriniame pastate įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras ir parko direkcija. Objektas yra kultūros paveldo objektas įtrauktas į LR Kultūros paminklų sąrašą.

Parengta pagal:
Alanta / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2005. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 2, p. 362-377.
Dubingių karčema / Irena Jučienė. – : Iliustr., gaid. // Dubingiai : [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1971, p.66-72.
Molėtai / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2005. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 2, p.444-458.
Dubingių miestelis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1: Rytų Lietuva, d. 1, p.185.
Regioninio parko direkcijos pastato rekonstravimas Dubingiuose, Asvejos regioniniame parke. 2008m. Prieiga per internetą Žiūrėta 2015 03 19.