Seniausia žinia apie Panevėžį yra ta, kad Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras 1503 m. rugsėjo 7 d. raštu žemes tarp Nevėžio ir Lėvens padovanojo Ramygalos bažnyčiai ir jos klebonui, idant tose žemėse gyvenantys žmonės liautųsi išpažinę pagonybę, įpareigojo pastatyti bažnyčią bei įsteigti karčemą ir atleisti ją nuo visų mokesčių.

Aleksandro donacijos aktas
1503 m. rugsėjo 7 diena
Viešpaties vardu amen.

„Be to, žmonių patogumui arba dėl dieviško reikalo, bet ne dėl kitos priežasties, minėtoje saloje prie naujos bažnyčios, kurią reikės įrengti, leidome dabartiniam Ramygalos klebonui ir būsimam ten pat, saloje, pastatyti ir įrengti vieną karčemą ir joje visada ir be jokio trukdymo gaminti ir gerti medau vyną (midų), duonos girą (alų) ir bet kokios rūšies ir išlaikymo likerius.

Žinoma, tą karčemą ir jos šeimininką, šiuo metu čia esančius, Ramygalos klebono valia ir pritarimu atleidžiame nuo visų mokesčių ir duoklių, kurias tos rūšies krautuvėlės kartais turėdavo mokėti.“

Pirmą Panevėžio Senamiesčio planą pagal 1509 m. bažnyčios vizitatoriaus aprašymą pateikė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Iš jo matyti, kad miesto pradžia buvo dabartinės Senamiesčio gatvės posūkyje. Abipus kelio, jungusio dešiniajame (šiauriniame) Nevėžio krante buvusius Venslaviškių ir Plūkių kaimus, sankryžoje, stovėjo nedidelė medinė bažnyčia su bokšteliu. Iš dešinės jos pusės – klebonija šiaudiniu stogu ir ūkiniai pastatai. Kairėje pusėje nuo bažnyčios – klebono rinka (turgavietė), o priešais ją – smuklė ir bravoras su pirtimi. Smuklėje pardavinėdavo midų, alų, degtinę, likerius, druską ir silkę.

1509 m. senamiesčio bažnyčią vizitavęs dekanas pastebėjo nedidelį bažnyčios lankomumą, bet dažną triukšmavimą ir muštynes smuklėje, turguje. Todėl liepta neatidaryti smuklės, kol sekmadieniais nepasibaigia pamaldos, o turgaus dienomis prižiūrėti, kad žmonės nesimuštų. Nepaklususius rekomenduota bausti rykštėmis ir iki kitos dienos uždaryti pirtyje.

Smuklės sėkmingai kūrėsi ir plėtėsi ir kitame Nevėžio krante, ką ir liudija Ramygalos klebono skundas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui apie tai, kad Trakų vaivados pareigūnai kairiajame upės krante ėmė steigti smukles, rengti muges. Kunigaikščio įsaku buvo patikslintos bažnyčios valdos ir pastatyti riboženkliai.

1554–1556 m. inventorių duomenimis miestelyje klestėjo karčemų verslas, minimos 3 midumi ir 53 alumi prekiaujančios karčemos, degtine prekiavo 10 smuklių. Alaus ir midaus karčemų laikytojams mokesčiai buvo po 60 grašių, o už degtinės pardavinėjimą teko mokėti po 30 grašių. Naujojo Panevėžio vaitas Jurgis Petkovičius turėjo net dvi karčemas: aludę ir prekiavo midumi.

Tai, kad klestėjo karčiamos, įrodo ir teisminės bylos. 1585 m. dokumentuose panevėžietės Agnieškos Skilandaitės Vaišnorienės parodymais žemininkas Jurgis Jakubovičius Paleckis su pagalbininkais atėjęs į jos ir vyro karčemą Panevėžyje, sumušė jos vyrą ir jų svečią Povilą Dobkevičių.

Tuo tarpu Senamiestyje, sprendžiant iš 1601 m. Ukmergės dekano Ipolito Dembickio vizitacijos akto, fiksavusio apgailėtiną bažnyčios ir jos pastatų būklę, pažymima, kad tik smuklė ir bravoras buvę apdengti nauju stogu.

1656 m. švedų kariaunai užėmus Upytės pavietą, Senamiestyje apsistojo įgula, kurios siautėjimo negandų metu buvo apgriauta karčema, skriaudžiami vietiniai gyventojai.

1780 m. sunykusi medinė Senamiesčio bažnyčia ir karčema sudegė. Sekančiais metais sudegusi karčema buvo atstatyta bei stovėjo čia dar ir XIX a. pradžioje.

Kaip matyti iš 1775 m. Upytės pavieto gėralų mokesčio, klebonas gaudavo nemenko pelno iš trijų Senamiesčio parapijos karčemų: viena buvo Plūkių kaime, antra – netoli Senamiesčio dvaro, prie upės, ir tečia Senamiestyje, priešais bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Kasmet smuklės duodavo 900 auksinų pelno, už kurį reikėjo mokėti mokestį – dešimtadalį nuo gaunamų pajamų.

XVIII a. pabaigoje nebeaugantį Senojo Panevėžio miestelį nustelbė Naujasis Panevėžys ir jo kaimynystėje besikuriantis bažnyčios jurisdikai (miesto dalis ar priemiestis, neturinti miesto teisių, tiesiogiai priklausanti kieno nors globai) priklausantis Mikolajevas, kuriam ir atiteko miestelio teisės. 1789 m. naujame miestelyje jau buvo įsikūrę 10 dūmų, stovėjo užvažiuojama karčema, minima ir mūrinė alinė bei dar viena karčema.

XVIII a. pradžioje Naujajame Panevėžyje įsikūrę pijorai iš Paslaujo ir Daumėnų palivarkuose esančių karčemų gavo 120 auksinų pelną. Atvykę į pijorų jurisdiką bajorai apsistodavo miestiečių nakvynės namuose („austerijose“), naudojosi karčemomis taip gerindami miestiečių finansinę padėtį.

Turgaus aikštėje XVIII a. pabaigoje stovėjo užvažiuojamieji namai. 1809 m. vietoje jų pastatytas tos pačios paskirties pastatas, vadinamas „kafenhauzu“. Jis buvo medinis, akmens pamatu, dengtas čerpėmis. Viduje įrengtas biliardo kambarys, svetainė ir 7 kambariai keliautojams.

Kofenhauzas buvo ir Mikolajeve, bet 1814 m. nugriautas. Statytas iš medienos, bet aptinkuotas, dengtas malksnomis. Valgomoji salė buvo išklijuota žaliais tapetais, baras, stalai ir suolai – vietinio staliaus darbo, viena krosnis buvo švediškų, kita – vietinės gamybos žalių koklių.

1839 m. Panevėžio plane centrinėje aikštėje pažymėtas nemažas karčemos pastatas, o jau 1857 m. suskaičiuotos net 37 smuklės ir traktieriai, įsikūrę gyvenamuose namuose. Po dešimtmečio mieste veikė 9 užvažiuojamieji namai, priklausantys žydams, ir B. Romanovskajos viešbutis.

Karčemų gyvavimo raidą iš dalies atspindi kunigo švietėjo Panevėžio parapijos klebono, dekano Juozo Stakausko (1909.VI.10 iki 1920.II.1) atsiminimai:

„Priešais bažnyčią, prie Piniavos vieškelio, stovėjo dideli prieglaudos namai, perdirbti iš kareivinių, ir žydo smuklė. Ji turėjo daug lankytojų – po pamaldų ypač daug kas užeidavo čia iš bažnyčios bandyti savo pasiryžimo negirtuokliauti; bet pasišildyti reikėjo, kai kam ir su draugais pasikalbėti, o jokios arbatinės aplinkui nebuvo, tai kur gi žmogus pasidėsi bažnyčioje pavargęs, jei ne smuklėje, kuri taip maloniai visus vaišina. Prie bažnyčios visur glaudžiasi prieglaudos, mokyklos, bet taip pat ir smuklės. Tai dar ne bažnytkaimis, jei jame nebūtų smuklės ir žydo krautuvėlės […]. Žydelis smuklininkas, žmonėms reikalaujant, buvo policijos priverstas uždaryti savo smuklę, ilgus metus veikusią priešais bažnyčią. Jis čia buvo gana praturtėjęs iš girtuoklių vargdienėlių, tad pačiame mieste mūro namuose įsitaisė traktierių ir toliau dar sėkmingiau išnaudojo alkoholio mėgėjus. Priešais bažnyčią buvusioje smuklėje kun. Čepulio pastangomis įsikūrė Blaivybės dr-jos arbatinė. Žmonės džiaugėsi, darė susirinkimus ir blaivėjo“.

KREKENAVOJE

Krekenava 1409 m. jau minima visose istorijos šaltiniuose. Remiantis Krekenavos inventoriaus surašymu 1566 m. gyvavo nemažas miestelis: 73 apgyvendinti namai su 540–630 gyventojų. Klebono valdoje buvo 14 šeimų ir jo karčemos.

1727–1730 m. Krekenavos centras buvo tankiai užstatytas, aikštėje aiškiai dominavo dvaro karčema. Iki 1868 m. miestelis priklausė dvasininkams, vėliau iždui. Miestelyje stovėjo 179 namai, 30 krautuvių, 2 traktieriai, 5 smuklės.

RAGUVOJE

1610 m. Raguvos dvaro inventorius skelbė, kad miestelyje veikė karčema, prekiavusi alumi, iš kurios buvo renkamas 30 grašių mokestis.

1797 m. buvo išspausdintas per Lietuvos guberniją einančių pašto traktų sąrašas, jame nurodytos pašto stotys. Tobulinant pašto susisiekimą buvo numatytas pašto kelias ir pro Raguvą. Tikėtina, kad pašto stotis buvo ne Raguvoje, bet apie 4 km. nuo miestelio Panevėžio link, prie buvusios karčemos, slaviškai vadinamos Ščensliva. Tokia vietovardžio forma neišliko. Karčema ir pašto stotis buvo prie kelių atsišakojimo į Miežiškius ir Raguvėlę, ties Putkliškių kaimu. Šiandien galima tik spėlioti, kaip ją tada vadino lietuviai, gal Laimingąja, gal Ščensliva ar dar kitaip.

Parengta pagal:
Raguva / [sudarytojai Romaldas Samavičius, Povilas Krikščiūnas, Venantas Mačiekus]. – Vilnius : Versmė, 2001. – 1120, [6] p. : iliustr., faks., gaid., žml. – (Lietuvos valsčiai). – ISBN 9986-9236-6-2
Krekenavos miestelio istorija / Saulutė-Genovaitė Markauskaitė. – Iliustr.. – Bibliogr. str. gale // Krekenava laiko tėkmėje. – Kaunas, 2014. – P. 20-30
Nuo XIV a. iki mūsų laikų / Liudvika Knizikevičienė. – Iliustr.. – Bibliogr. sąr.: [21 pavad.] str. gale // Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija. – Panevėžys, 2007. – P. 15-46.
Panevėžio parapija / Juozas Stakauskas. – Iliustr., fak.. – Bibliogr. išnašose // Trys lietuvių tautos pagrindai: : iš [kunigo, visuomenės veikėjo] atsiminimų. – Vilnius, 2014. – P. 77-146.
Panevėžio urbanistinė raida iki 1871-1872 m. / Algimantas Miškinis. – Iliustr. – Bibliogr. // Panevėžio istorijos fragmentai. – Panevėžys, 1993. – P. 21-33.
Panevėžys XVI – XVIII a. / Raimonda Ragauskienė. – Bibliogr.: 415 pavad. // Panevėžys nuo XVI a. iki 1990m.. – Panevėžys, 2003. – P. 39-114.