Aukštaitijos šiaurės rytuose – turiningas ir tapybiškas Rokiškio kraštovaizdis: kalvota ir ežerais inkrustuota rytinė dalis, pakaitom su plytinčiomis link vidurio aukštaičių lygumomis.

Istoriniuose šaltiniuose Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Aleksandro privilegijoje ponui Gregoriui Astikui. Privilegija suteikė „amžiną malonę“ kirsti girią, valdyti arimus ir prie tos girios gyvenančius valstiečius.

XV a. pabaigoje Rokiškis kūrėsi prekybos kelių į Livoniją sankirtoje, palaipsniui tapdamas ūkinio gyvenimo centru. 1516 m. Žygimanto Senojo privilegijoje Rokiškis pirmą kartą pavadintas miesteliu.

XVI a. antrajame dešimtmetyje Rokiškis atiteko kunigaikščiams Krošinskiams.

1547 m. lapkričio 9 d. akte, kuriuo Žygimantas Augustas dvarą atidavė „amžinon nuosavybėn“ kunigaikščio T. Krošinskio sūnums Ivanui ir Jonui, minimas ir miestelis su karčemomis.

Bažnyčia ir klebonija pastatytos prie Laukupio, gyvenvietės gale. Bažnyčios jurisdikoje jau stovėjo 3 jai skirtos karčemos.

1634 m. surašytame inventoriuje, be bažnyčiai priklausiusių karčemų, prie turgaus aikštės stovėjo „austerija“.

Šaltiniuose aprašomos miestelėnų prievolės, kuriomis nurodoma, kaip turėjo elgtis karčemos laikytojas: „Žydo nuomininko karčemoje turi būti lentelė su prekių kainomis. Švenčių dienomis degtinę pardavinėti prieš Mišias ar bent iki pamokslo uždrausta, nepaklusnius baudžiant 25 grašių bauda pranešusiajam ir tiek pat į bažnyčios skrynelę. Išimtis gali būti daroma tik ligoniui“.

1765 m. rugsėjo mėnesį sudarytame Vilkmergės pavieto gėralų mokesčių registre pažymėta, kad Rokiškio parapijoje yra keliolika karčemų. Rokiškio žydai ir keli miestelėnai moka kartu su Rokiškėlių, Tomašiūnų, Velniaduobės ir kitomis karčemomis, o klebono jurisdikoje esančios karčemos moka atskirai. Atskirai moka ir Steponių, Karklynų, Čiobiškio, Alsetos ir kt. karčemos, taip pat nauja Čelkių, Mieginių ir valstiečio Veiciulio.

Apie 1770 m. miestelyje kilo gaisras, kurio metu sudegė dvi bažnyčios jurisdikos karčemos.

1833 m. Rokiškyje surašyti 363 gyventojai, minimos 5 smuklės.

Grafo Tyzenhauzo sename plane-žemėlapyje (1848 m.), išvardinti Rokiškio grafystės žemių priklausiniai, tame tarpe pažymėtos ir karčemos ties Armonių kaimu, tarp Pakapinės ir Šemetų, Vinkšinių kaime, tarp Kokščių ir Rudbalio kaimų, Paliūniškyje, Stepomiškyje, prie Laibgalių kaimo, tarp Raupių ir Aleknų – Leoniškyje. Lukštų karčema pastatyta netoli Skardupio kaimo. Paliuliavos karčema buvo netoli Pajuodupio ir Aknystos trakto.

Rokiškio grafystės žemėlapių sudarymo eigoje ryškėja ir karčemoms duodamų pavadinimų kilmė: jos kurtos šalia gyvenviečių ir įvardytos tų gyvenviečių pavadinimais: Wobole (Vaboliai), Pokape (Pakapė), Wizunka (Vyžuona), Tataryszki (Totoriškiai), Stefance (Steponiai),Wejdelance (Vaidlėnai) ir pan. Dalis karčemų įvardytos kitų vietovės objektų vardais: Rago Galwa (vietovė ties siena su Kurliandija), Skardubie (upė Skardupis), Winksznini (vietovė Vinkšnynė), Rudbalis (durpynas), Lukszta (upė Lukšta).

XIX a. šeštajame dešimtmetyje miestelio aikštės ir Kamajų gatvės rytiniame kampe medinio pastato vietoje iškilo vienas reikšmingiausių centro statinių – dviaukštis akmens-pytų mūro viešbutis-„austerija“. „Austerija“ buvo L raidės plano – dviejų korpusų; vienaukštis ilgesnysis išsitęsė pagal Kamajų gatvę, dviaukščio pastato kampą prie aikštės paryškino arkada. Austerijos stogą laikė ir fasadą puošė 11 kolonų. Pastatas turėjo klasicistinės architektūros bruožų.

1860 m. Rokiškyje veikė alaus bravoras ir trys smuklės (viena jų priklausė bravorui). Dvare beliko 3 smuklės iš 70, kurių būta 1839 m.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rokiškyje veikė 16 smuklių.

OBELIUOSE

Obelių dvaras anksčiausiai paminėtas 1509 m. vėliau ir 1529 m. sutartyje, kuria buvo nustatyta siena tarp LDK ir Livonijos. Miesteliu Obeliai įvardyti 1533 m.

1704 m. gyveno 23 šeimos (karčemininko, puodžiaus, odminio, batsiuvio, žvejų).

1757 m. Obeliai parduoti Ukmergės žemės teisėjui Jeronimui Petkevičiui. Pridėtame inventoriuje nurodyta, kad iš viso gyveno 34 šeimos, iš jų – 15 žydų.

1765 m. rugsėjo mėnesį Obelių parapijoje sudarytame gėralų mokesčio mokėtojų sąraše išvardyta nemažai veikusių karčemų: be p. Platerio, Obelių klebono ir p. Uškovskio, jų būta ir Pasubatėje, Skaitinėje, Kurkliuose, Sipailiškyje, Užukriaunose, Pakriaušių dvare, Kriaunaičiuose, Kaplūniškyje bei Obeliškyje.

1783–1784 m. Obeliuose veikė dvi karčemos.

Apie 1868 m. miestelyje buvo du užvažiuojamieji namai, vyninė, dvi smuklės.

1894 m. sudarytame Obelių plane dominuojantis pastatas, ties pagrindinių gatvių sankirta, buvo didelė mūrinė karčema. Ji buvo svarbiausias centrinės miestelio dalies erdvę organizuojantis elementas. Tai rodo, kad prekybos pastatai buvo ne tik neatsiejama miestelių įvaizdžio dalis, bet kai kuriais atvejais įtakojo ir architektūrinę-erdvinę jų struktūrą.

Obelių karčema greičiausiai statyta XIX a. viduryje, kai Obelių dvaras priklausė Ukmergės žemės teismo teisėjui Jeronimui Petkevičiui. Stovėjo ant kalno, ties kelių sankryža. Pastatas buvo vienaukštis (dabar dviaukštis), be karčemos buvo ir prekybos patalpos.

ONUŠKYJE

Onuškis pirmą kartą paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro akte, kuriuo valdovo giria tarp Vyžuonos ir Susėjos upių prie Livonijos sienos kartu su Kurklių bajoro Hanuso Gailiminaičio nelegaliai įkurtu dvaru (dvorec Ganušovskij – Hanuso dvaras) padovanojama didžiojo kunigaikščio rūmų maršalui ir Anykščių bei Merkinės valsčių valdytojui Grigaliui Astikui.

Apie 1762 m. sudarytas Onuškio inventorius ir aprašyta valda su kaimais. Minimos Onuškio, Rūselių ir Mainevų karčemos, kurios mokėjo gėralų mokesčius.

1791 m. rugsėjo mėnesį Hanušiškių dvare buvo sudarytas naujas valdos inventorius, jame minimas kofenhauzas – Hanušiškių miestelyje, važiuojant nuo dvaro – dešinėje gatvės pusėje. Jis dengtas šiaudais, su dvigubomis durimis. Kiemas turėjo po dvejus įvažiavimo ir įvažiavimo vartus. Pastate – virtuvė ir kelios patalpos su stikliniais langais, dvi krosnys iš paprastų koklių, prie langų – suolai. Rūsys sumūrytas iš akmenų.

Prie Rygos kelio stūksojo Breimeriškių karčema, prie Kuršo kelio – Karklinės karčema. Naujos karčemos būta prie kelio iš Hanušiškių į Pajuodupį: pastatas iš tašytų rąstų, šiaudais dengtas. Posadnikuose ir Maineivose taip pat stovėjo karčemos. Neskaičiuojant kofenhauzo, kuris veikiausiai priklausė valstybės iždui, Hanušiškių dvaras turėjo septynias karčemas.

Onuškio karčema (išlikusi) stovi vidurinėje miestelio dalyje, vakarinėje pagrindinės gatvės pusėje, priešais bažnyčią, šonu atgręžta į gatvę. Ji statyta XIX a. antroje pusėje, kada Onuškis priklausė Komarams. Karčema 1893 m. jau buvo pažymėta miestelio plane. Statinys sumūrytas iš akmens, detalės raudonų plytų, tinkuotos, vientiso tūrio, ištęsto stačiakampio plano, dengtas dvišlaičiu šiferio stogu. Karčema – buvęs originalus romantizmo laikotarpio statinys.

PANEMUNYJE

Jau minėtame 1765 m. rugsėjo gėralų mokesčio mokėtojų sąraše išvardintos ir Panemunio parapijos karčemos. Miestelyje, priklausiusiame augustiniečių vienuoliams, buvo viena ar kelios jų karčemos. Savo karčemų turėjo ir basieji karmelitai.

Parapijos teritorijoje veikė pono Komaro karčemos – Roviškiuose ir Kvietkų miestelyje, kitos gi – Andrišonyse, Šarkiūnuose, Suvainiškyje, Steponiuose, Paukupėnuose, Paliepio dvare ir dar keliuose vietovėse.

JUODUPĖJE

Karčemos pažymėtos ties Armonių kaimu, tarp Pakapinės ir Šemetų, Vinkšninių kaime, tarp Kokščių ir Rudbalio kaimų, Paliūniškyje, Steponiškyje, prie Laibgalių kaimo, tarp Raupių ir Aleknų – Leoniškyje. Lukštų karčema pastatyta netoli Skardupio kaimo. Skadupio kaime buvo ir antra karčema. Paliuliavos karčema buvo netoli Pajuodupio ir Aknystos trakto.

PANDĖLYJE

Pirmąkart Pandėlys paminėtas 1591 m. 1956 m. suteiktos miesto teisės. Pandėlio vardo paminėjimas susijęs su valdos savininko Ivano Nikiforovičiaus Bobojedo atliktu Pandėlio bažnyčios ir klebonijos fundavimu.

1765 m. rugsėjo mėnesio Pandėlio parapijos gėralų mokesčių mokėtojų sąraše minima, kad smuklės buvo Ageniškyje, Kupreliškyje, Latvygaloje, Papilyje, Paškučiuose, Pūteliuose, Simaniuose, Virškupėnuose.

Parengta pagal:
Obeliai / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T.4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai , p. 268-281.
Rokiškis / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T. 4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 100-136.
Į grafo Tyzenhauzo žemėlapį pažiūrėjus / Antanas Ražinskas // Juodupė. Onuškis. – Vilnius, 2012. – D. 1, p. 97-98.
Juodupės valsčiaus architektūros bruožai / Marija Rupeikienė// Juodupė. Onuškis. – Vilnius, 2012. – D. 2, p. 1239-1264.
Rokiškio krašto miesteliai XV-XVIII a. / E. Meilus // Rokiškis. – Vilnius, 1999. – P. 147 200.
Senasis Onuškis, 400 metų vadintas Hanušiškiais / Bronius Deksnys. – Lent. – Bibliogr. išnašose // Juodupė. Onuškis. – Vilnius, 2012. – D. 1, p. 149-188, 1708.
XIX a. Lietuvos dvarų valdų planų ypatumai / Romualdas Girkus, Viktoras Lukoševičius – Lent.. – Bibliogr.: str. gale // Geodezija ir kartografija. – 2006, t. 32, Nr. 2, p. Ia-If.
Karčema Lietuvos miestelių istorijos ir architektūros kontekste / Lijana Laužikaitė // Archiforma. – Iliustr. – 2003, Nr. 1, p. 81-86.
Prekybos pastatų dominavimas XIX a. Lietuvos miestelių centrinių dalių plano struktūroje / Lijana Tagmann. – Iliustr. – Santr. angl.. – Bibliogr.: 12 pavad. // Urbanistika ir architektūra. – T. 29, Nr. 3 (2005), p. 105-110.
Lina Dūdaitė. Medinio Rokiškio senamiesčio bruožai. Prieiga per internetą Žiūrėta 2014 04 0