Šiandien Utena tituluojama Rytų Aukštaitijos sostine. Tai aukštumų ir kalnelių bei tankių miškų ir vaizdingų ežerų kraštas. Pietrytinė Utenos rajono dalis su gražiausiais pušynais, ežerais ir upeliukais patenka į Aukštaitijos nacionalinį parką.

Utenos vardas istorijos šaltiniuose sutinkamas 1261 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo akte, kuriuo sėlių teritoriją tuo metu dovanojo Livonijos ordinui. Su senąja Utenos istorija pirmiausia siejami Narkūnų piliakalniai; spėjama, kad XIII a. ten stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios kūrėsi didesnė gyvenvietė, davusi užuomazgą miestui.

Miestelis dabartinėje vietoje pradėjo steigtis tik XIV a. 1416 m. buvo pastatyta bažnyčia, kūrėsi pirkliai ir amatininkai.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo metu (1440–1492) iš Utenos smuklių ir pajamų įvairiems asmenims už tarnybą buvo mokamos nemažos pinigų sumos.

XV a. antrojoje pusėje – XVII a. Utena buvo dvaras, priklausantis valdovui, kurį valdydavo jo paskirti vietininkai arba laikytojai. 1671 m. sudarytas Utenos dvaro ir miestelio inventorius, kuriame minėtos ir karčemos.

1738 m. Utenos parapijos vizitacijos akte paminėtos bažnyčios jurisdikai priklausiusios 2 neapmokestintos karčemos.

1765 m. nurodoma, kad Utenos miestelis nedidelis, tačiau turgūs būna dideli, nes Utenoje susikerta keliai iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus. Utenos mieste buvo 48 žydų namai (tarp jų ir 6 smuklės), gyveno 341 žydas; dar 224 žydai įsikūrė parapijos kaimuose ir smuklėse. Minimos smuklės Daugailiuose (pranciškonų), Noliškyje ir Bajoriškėse (pono Oganovskio).

1829 m. gruodžio mėn. sudarytame bažnyčios ir jos valdų inventoriuje nurodoma, kad Utenos bažnyčios klebonijai priklausė smuklė (Pohulanka), stovėjusi prie kampo pakeliui iš bažnyčios į turgų ant mūrinių pamatų, tačiau supuvusi ir apgriuvusi: „šinkavimo” kambaryje buvo 3 dideli langai (po 16 stiklų kiekviename), švediška krosnis, 2 stalai, suolas ir dvi taburetės; kamara su langu išdaužytais stiklais; kita kamarėlė su langeliu; be to, buvo priemenė, 2 apsistojimo kambariai su žalių koklių krosnimis; virtuvėje – kepimo krosnis; smuklė buvo dengta šiaudais. Šalia jos buvo vežiminė ir 2 arklidės po vienu šiaudiniu stogu.

1833 m. Utenoje buvo 109 gyvenamieji mediniai namai, medinė bažnyčia, 12 krautuvių ir 6 smuklės.

1886 m. miestelyje nurodytos 3 užvažiuojamos smuklės.

Apie Utenos krašto karčemas publikuotose šaltiniuose negausu medžiagos, pavyko rasti duomenų tik apie keletą jų.

Saldutiškio karčemon atsinešdavo parduoti sviestą, parduodavo ir lošdavo. Vienas karčemoje pralošė ir pinigus, ir puodynę nuo sviesto. Žiemos metu, tikrinant kontrolei, šeimininkė išmesdavo butelius į sniegą, po kontrolės surinkdavo. Matyt, „savos gamybos“. Nuotraukoje greičiausiai minėtos karčemos savininkė Teresė Taraškevičiūtė-Matulienė, Juozo (1904 10 10 – 1990), kuri pirko namą Labanoro girioje pas meistrus ir pervežė į Trinkūnų kaimą.

XIX a. pabaigoje Kušnieriūnų kaime šalia Utenos – Užpalių kelio buvo įsikūrusi žydų šeimos valdoma karčema. Degtinės kaimo vyrai karčemoje gaudavo ne tik už pinigus ar grūdus, bet apmokėjimui tikdavo įvairūs rakandai, neretai vyras viską pragerdavo. Susitarusios kaimo moterys užpuolė karčemą. Neapsikęsdama išpuolių, žydų šeima išsikėlė į Užpalius ir karčemos neliko.

Parengta pagal:
Saldutiškio miestelis / sudarytojai Dainius Guobis, Romualdas Šinkūnas. – Utena : Utenos spaustuvė, 2014. – 211, [1] p. : iliustr. – Bibliogr.: p. 205-208. – ISBN 978-9955-35-170-2
Kušnieriūnų kaimas / Bronislovas Tilindis // Užpaliai. – Vilnius, 2013. – D.1, p.884-886
Utena / Algimantas Miškinis – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2005 – T.2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn.2, p.537-581
Utenos krašto enciklopedija. Prieiga per internetą Žiūrėta 2015 04 17.